Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Abiejų Tautų Respublikos ir Saksonijos unija

     
  1697 m. birželio 27 d. Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas (1670–1733) buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1697–1733). Karūnacijos metu naujasis valdovas priėmė Augusto II vardą, bet dažnai dėl savo nepaprastos fizinės jėgos buvo vadinamas Stipriuoju. Saksonija XVII a. pab. buvo vienas labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių kraštų Europoje. Susijungusi personaline unija su Saksonija, ATR turėjo geresnes tarptautinės politikos perspektyvas negu daugelis aplinkinių kraštų. Naujasis valdovas, turėdamas savo valstybę, galėjo tikėtis, kad jam pavyks suvaldyti bajorų ATR.  
     

Augusto II vizija: Saksonijos turtai ir ATR platybės
XVII–XVIII a. sandūroje ATR santvarka skyrėsi nuo kaimyninių valstybių. Galima išskirti tris valstybių grupes, tuo metu vyravusias Europoje. Pirmoji – valstybės, kuriose buvo stipri paveldima monarcho valdžia (Prancūzija, Rusija, Danija, daugelis vokiečių kunigaikštysčių), antroji – valstybės, kuriose valdžios svertas buvo visuomenės atstovaujamų organų rankose (ATR, iš dalies Šveicarija, Venecija, Meklemburgo kunigaikštystė, Anglija), trečioji – valstybės, kurių sistema turėjo tiek vienos, tiek kitos grupės bruožų (Nyderlandai ir Švedija iki 1680 m.).
         
  Didžiulis ATR plotas, gyventojų skaičius ir natūralių žaliavų ištekliai teikė dideles galimybes, jei ši politinė programa būtų įgyvendinta.  
         
Neginčijamas ATR santvarkos bruožas, kuriuo ji skyrėsi nuo aplinkinių valstybių, – laisvi monarcho rinkimai ir teisė kiekvienam bajorui juose dalyvauti. Kartu tai buvo pagrindinė kliūtis, siekiant sustiprinti monarcho instituciją.
Augustas II turėjo daugiau galių Saksonijoje negu ATR. Čia jis nebuvo absoliutus valdovas, jam nuolatos teko kovoti su vietiniu luomų susirinkimu (ypač mokesčių klausimu) ir su seimu. Viso Augusto II valdymo laikotarpiu galima įžvelgti pastovų jo siekį stiprinti savo valdžią abiejose valdomose valstybėse. Jis planavo tai padaryti, pakeisdamas personalinę uniją tarp Saksonijos ir ATR stipriu ir neišardomu ryšiu – realia unija. 1569 metais, sudarant Liublino uniją, Lietuva, kaip silpnesnis partneris, turėjo nusileisti Lenkijai. XVIII amžiaus pr. Saksonijos ekonominis pranašumas turėjo lemti, kad ATR teks jaunesniojo brolio vaidmuo. Kita vertus, didžiulis ATR plotas, gyventojų skaičius ir natūralių žaliavų ištekliai teikė dideles galimybes, jei ši politinė programa būtų įgyvendinta.
Viena koja absoliutizme
Galima pastebėti daug Augusto II žingsnių, stiprinant Saksonijos ir ATR ryšį. Diplomatinis ATR atstovavimas užsienio valstybėse nuo pirmųjų valdymo metų buvo pakeistas saksų diplomatine tarnyba. Vėliau svarbiausi Saksonijos ir ATR reikalai buvo sprendžiami Augusto II ištikimiausių patarėjų rate – slaptajame valdovo kabinete, kur absoliuti dauguma buvo saksų ministrai.
 
Įdomybė
 
Šiuolaikinės demokratijos požiuriu XVIII a. pab. reformos Abiejų Tautų Respublikai leido atsidurti tarp pirmaujančių valstybių Europoje. Nors dauguma Europos valstybių pergyveno vieną ar kitą absoliutizmo formą kelyje į demokratiją, ATR pavyko peršokti šią fazę (iš dalies taip nutiko ir Anglijai).
 
Čia priimtus sprendimus valdovas siekė įteisinti senatorių tarybose. 1710 metais Augustui II pavyko priversti ATR seimą 8 000 saksų karių ir karininkų priimti į Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių sudėtį, juos apmokant iš ATR iždo. Po 1717 m. Nebyliojo seimo keleriems metams buvo pavykę geriausią Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių dalį atimti iš etmonų vadovybės ir perduoti ją favorito sakso J. Flemingo valdžion. Mokesčių sritis taip pat neišvengė Augusto II intervencijos. 1713–1715 metais Varšuvoje įkurtas Saksonijos kariuomenės komisariatas skelbdavo mokesčius saksų kariuomenės išlaikymui be seimo ar seimelių pritarimo. To Augustas II negalėjo daryti net Saksonijoje. Paaiškinimas, kodėl šie pasisekimai buvo trumpalaikiai ir kodėl visi Augusto II planai žlugo, yra paprastas – Saksonija buvo per silpna atrama reformoms ATR. Iš pradžių Augusto II planams sutrukdė pralamėjimai Švedijai, vėliau – ATR kilusios Tarnogrodo ir Vilniaus konfederacijos, dar vėliau – stiprios kaimynės Rusija ir Prūsija, susitarusios saugoti senąją ATR santvarką. Augusto II reformų planai žlugo, ATR valdovo autoritetas mažėjo, grėsė decentralizacija. Didžiausią krizę monarchas, kaip valdžios institucija, patyrė, kai valstybę 1733–1763 metais valdė Augusto II sūnus – Augustas III.
Bajorų demokratija: pralenkusi laiką santvarka ar savivalė ir chaosas?
ATR niekada nebuvo taip arti absoliutizmo kaip Augusto II valdymo laikais. 1717 metais seime įvesti pastovūs mokesčiai, etmonų ir seimelių valdžios apribojimai buvo reikšmingos pirmosios reformos, apie kurias Prūsijos pasiuntinys ATR rašė: „Tai yra puikus pamatas absoliučiai valdžiai.“ Bet nereikia sielotis, kad nepavyko įvesti absoliutizmo ATR. Absoliutizmas, kaip valdymo sistema, nebuvo vaistas nuo visų ligų kitoms valstybėms. Stipri valdovo valdžia neišgelbėjo nuo nuopuolio Ispanijos; Danija bei Prancūzija XVIII a. patyrė stagnaciją.
         
  ATR niekada nebuvo taip arti absoliutizmo kaip Augusto II valdymo laikais.  
         
Švedijai absoliutizmas ir Karolio XII nepamatuota politika buvo svarbus veiksnys, sąlygojęs katastrofišką nuosmūkį XVIII a. pradžioje.
Šiuolaikinės demokratijos požiuriu XVIII a. pab. reformos ATR leido atsidurti tarp pirmaujančių valstybių Europoje. Nors dauguma Europos valstybių pergyveno vieną ar kitą absoliutizmo formą kelyje į demokratiją, ATR pavyko peršokti šią fazę (iš dalies taip nutiko ir Anglijai). Tai rodo, kad ATR santvarka nebuvo prastesnė negu kitų valstybių. XVIII a. pradžioje ji turėjo ne ką prastesnes geopolitinio vystymosi perspektyvas.
 
Mindaugas Šapoka