Karyba / XV-XVI a.
Grįžti

1406 m. epizodas: Vokiečių ordino žvalgai prie Nemuno, Dubysos ir Jūros

     
  Nuo XIII a. pabaigos prasidėję nuolatiniai Vokiečių ordino žygiai (reizai) į Žemaitiją tęsėsi iki XV a. pradžios. 1404 metų Racionžo taikos sutartimi Vytautas Vokiečių ordinui suteikė teises į Žemaitiją. Netrukus Vokiečių ordinas pradėjo valdžios įtvirtinimą naujoje teritorijoje. Viduramžių Europoje pagrindinė teritorijos užvaldymo, valdžios įtvirtinimo ir administracinio tinklo plėtimo priemonė buvo pilis. Štai viena šaltinių žinutė, atspindinti to meto kasdienybę, problemas ir vietinės pilies statybos reikalus. Šaltinis – Vokiečių ordino didžiajam magistrui Ragainės komtūro rašytas laiškas, kuriame pateikiama kryžiuočių žvalgų lankymosi Žemaitijoje ir jų surinktos informacijos ataskaita. Laiške galima apytiksliai atpažinti visas ekspedicijos metu išžvalgytas vietas, jų gamtines sąlygas bei numatytas vietas naujų pilių statybai.  
     
Svetinga gamta...Ragainės komtūro bei žvalgų Petro ir Flinsto kelionė prasideda nuo Dubysos upės. Čia jie apžiūri piliakalnį, sprendžia, kur būtų geriausia statyti pilį. Žvalgai nurodo, kad ši vieta yra ten, kur susilieja Dubysos ir Nemuno vandenys. Kartu apžiūrimas ir netoli tekantis Pilsupės upelis. Anot žvalgų, jį reikėtų patvenkti ir grioviu sujungti su Dubysa, nes statant vandens malūną upelis nusektų ir reikėtų pakelti vandens lygį.
         
  Viena vokiška mylia - 10 km.  
         
Pasak Flinsto, pusės mylios (viena vokiška mylia – 10 km) spinduliu aplink Dubysą auga daug ąžuolų, iš kurių galima statyti pilį.
Netoli pirmosios jų aplankytos vietos buvo ir antroji šios ekspedicijos „stotelė“ – Ežeruonos (Aservne) ir Jūros upių santaka. Pasak žvalgų, jiems skalviai (Schalwen) pranešė, jog kiekvienais metais teritorija, esanti tarp šių dviejų upių, yra užliejama. Norint ką nors statyti, būtina supilti pylimą. Apžiūrėję vietovę žvalgai patraukė į šiaurę, prie dar vieno kairiojo ir didžiausio Jūros intako – Šešuvio. Čia jie apžiūrėjo kalną ir pažymėjo, kad šių dviejų upių teritorijoje auga daug pilies statybai tinkančių eglių. Anot Petro, šioje vietoje naudinga pastatyti piliai būtiną vandens malūną. Grįždami atgal, žvalgai mini Dubysos kairįjį intaką Lazduoną. Pasak Flinsto, prie šios upės (galbūt omenyje turėta Dubysos ir Lazduonos santaka) būtų galima pastatyti dar vieną nedidelį vandens malūną.

...Bet nesvetingi žmonės
Prie to paties šaltinio yra priskirtas dar vienas tekstas, greičiausiai vėlesnės ekspedicijos aprašas, kalbantis apie tas pačias vietoves Žemaitijoje.
         
  Pietrytinės istorinės Žemaitijos dalies užvaldymo pradžia buvo kruopščiai planuojama.  
         
Aptariama ta pati erdvė tarp Nemuno ir Dubysos upių. Minima sunkiai atpažįstama upė Swentoyn, prie kurios, anot žvalgų, pilį statyti būtų sudėtinga: aplinkiniai miškai nėra tinkami statyboms, ši veikla daug kainuotų.
 
Įdomybė
 
XV a. Vokiečių ordinas planavo Žemaitijoje statyti medines pilis. Tokį pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, ir žemaičių priešiškumas. Medinę pilį buvo galima greitai pastatyti, o tai buvo svarbu, kai reikėjo įsitvirtinti erdvėje, kurioje nuolat grėsė pavojai.
 
Žvalgai pataria medieną atplukdyti upe. Aptardami Jūros ir Ežeruonos santaką, žvalgai siūlo medieną pilies statybai ruoštis žiemą, o statybas pradėti pavasarį. Paskutinis žvalgų patarimas toks: statant prie pilių malūnus būtina sargyba. Perspėjimas atspindėjo žemaičių nepasitenkinimą Vokiečių ordino intervencija į Žemaitiją.
Šis šaltinis yra tik to laiko kasdienybės trumpa žinutė. Matome, kaip kruopščiai buvo planuojama pietrytinės istorinės Žemaitijos dalies užvaldymo pradžia. Vokiečių ordino pareigūnai puikiai suprato, kad įsitvirtinimas naujoje teritorijoje prasideda nuo administracinių struktūrų kūrimo ir jų plėtros. XIII amžiaus viduryje Vokiečių ordinas taip įsitvirtino Prūsijoje, pradėjęs nuo medinių pilių statybos ir tik po to jas perstatęs į sudėtingesnės konstrukcijos ir daugiau išteklių reikalavusias mūrines. Tikėtina, jog panašiai Vokiečių ordinas planavo veikti ir Žemaitijoje.
Apdairus politinio ir ekonominio įsitvirtinimo planas
Šaltinis aiškiai atskleidžia pirmines ir svarbiausias pilies, kaip erdvės užvaldymo ir reorganizavimo bei pavertimo teritorija priemonės, statymo aplinkybes. Pirma, apžiūrima, ar palankus vietovės reljefas ir gamtinės sąlygos; antra, tikrinama, ar esama statybinės medžiagos (medienos); trečia, žvalgomos upės, numatant vandens malūnų statybas. Šitaip pradedama kurti pilies struktūra, t. y. aplink ją plėtojamas ūkis. Išžvalgytose vietovėse numatoma vieta ir vandens malūno statyboms. Upės tėkmė turi sukti malūno mechanizmo krumpliaračius. O ateityje malūnų dėka bus galima rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų. Malūnus dažniausiai steigia centrinė valdžia. Tai – jos monopolis (regalija).
     
  Žvalgų ekspedicijos metu išžvalgyta Panemunė svarbi tuo, jog per ją nuo XIII a. pabaigos Vokiečių ordinas organizuodavo puolamuosius žygius. Šioje erdvėje dar XIV a. Vokiečių ordinas pradėjo įsitvirtinti, statydamas Georgenburgo ir Ritersverdžio pilis. Be to, ši erdvė ribojosi su Prūsija. Šis arealas, ribojamas Jūros, Nemuno ir Dubysos, tikėtina, buvo tik pirminė (paruošiamoji) Ordino skverbimosi į Žemaitiją ir lokalių struktūrų kūrimo fazė.  
     
Vytautas Volungevičius