Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

1495 m. Vilniuje įsteigtas auksakalių cechas – pirmasis LDK

     
  Nuo seno didesni bei mažesni miestai ir gyvenvietės buvo svarbūs amatų centrai. Čia įvairių specializacijų amatininkai patenkindavo vietos rinkos, kartais ir tolesnių miestų ar net užsienio poreikius. Pasiekę aukštesnį gamybos būdą, vienos ar kelių giminingų specializacijų amatininkai jungėsi į profesines organizacijas – cechus. Pirmieji cechai Vakarų Europoje atsirado X–XII a., o intensyviausiai kūrėsi XIV–XV a. Pagrindinis tokių organizacijų tikslas – produkcijos gamybos monopolizavimas ir nustatytas prekių realizavimas. Lietuvoje šiuo požiūriu smarkiai atsilikta net nuo artimiausios kaimynės – Lenkijos, kur pirmieji cechai atsirado dar XIII amžiuje. LDK cechų genezė buvo tampriai susijusi su magdeburginės teisės įsitvirtinimu (1387) ir didėjančia vakarietiškos amatų kultūros įtaka. Spartesni pokyčiai prasidėjo XV amžiuje. Vilniuje 1458 m. įsisteigė kailiadirbių midaus brolija, XV a. II p. tokių brolijų atsirado ir daugiau. Nors brolijos dar nebuvo profesinės organizacijos, bet religinio ir visuomeninio pobūdžio (stačiatikių) susivienijimai spartino cechų atsiradimą. Todėl kaip tik Vilniuje 1495 m. rugpjūčio 23 d. įsikūrė pirmasis auksakalių cechas, netrukus tais pačiais metais buvo įsteigtas siuvėjų cechas. Likę nepriklausomi auksakaliai prarado teisę verstis Vilniuje savo amatu. Iš viso iki Liublino unijos 1569 m. Vilniuje veikė 9 cechai, apjungę 16 amatų. Visa tai žymėjo įprastinės Vakarų Europos miestų technologijos įsisavinimą ir rodė, kad LDK sostinėje dirbo aukštos kvalifikacijos amatininkai.  
     

Auksakaliai dirbo Lietuvos kunigaikščiams
Auksakaliai neatsitiktinai pirmieji įsteigė cechą LDK. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir valdančiojo elito, aukšto rango dvasininkų dvaruose anksti susipažinta su vakarietiška kultūra. Valdovai mielai priimdavo Vokiečių ordino magistrų dovanas: įvairias brangenybes, sidabrinius ar paauksuotus stalo indus ir šarvus, kitus prabangos reikmenis. Iki XV a. I p. katalikų bažnyčių kulto tikslams reikalingi prabangūs dalykai ir pasaulietiniame gyvenime naudoti prabangos dirbiniai į Lietuvą buvo importuojami. Jie buvo gaminami stipriuose auksakalystės centruose: Krokuvoje, Gdanske, Karaliaučiuje, Rygoje. Dėl didelės juvelyrinių dirbinių paklausos, didėjant visuomenės sluoksniui, galinčiam naudotis tokiais dirbiniais, greičiausiai iš minėtų centrų į Vilnių ėmė keltis pavieniai auksakaliai. Pirmieji tokie amatininkai, dirbę Lietuvos kunigaikščiams, anksčiausiai paminėti XIII a. pab.: 1292 m. Rygos sąskaitų knygoje nurodytas auksakalys Jokūbas, gaminęs vienam Lietuvos kunigaikščiui. XV amžiaus pr. nurodyti Vilniuje dirbę auksakaliai Markas ir Jonas Lietuvis, pastarasis žinomas kaip didelės sidabrinės monstrancijos, pagamintos Krokuvos dominikonams, autorius.
         
  Dėl didelės juvelyrinių dirbinių paklausos, didėjant visuomenės sluoksniui, galinčiam naudotis tokiais dirbiniais, greičiausiai iš minėtų centrų į Vilnių ėmė keltis pavieniai auksakaliai.  
         
Pastarasis, persikėlęs į Krokuvą, tapo šio miesto tarėju. XV amžiaus pab. Vilniuje sklypus ir namus buvo įsigiję čia dirbę auksakaliai vokiečiai: Petras Vokietis, Klemensas, Niklasas ir Jonas. 1494 metais iš Maskvos į Vilnių Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Eleną atlydėjo auksakalys Ignatka Lopša, kuris dirbo jos bei Aleksandro Jogailaičio dvare iki XVI a. pradžios. Dar keli šios srities amatininkai Hanusas, Petras, Vincentas ir Konradas paminėti Aleksandro Jogailaičio Vilniuje XV a. pab. – XVI a. pr. vestose lietuviškojo dvaro sąskaitų knygose. Šių ir kitų aukšto lygio meistrų skaičiaus padidėjimas valdovo dvare lėmė auksakalių cecho atsiradimą Vilniuje.
Cechų kūrimosi pionieriai
Privilegiją auksakalių cechui ir cecho statutą 1495 m. Trakuose patvirtino
 
Įdomybė
 
Pagal 1495 m. Vilniaus aukskalių cecho statutą norintis gauti cecho meistro vardą turėjo pagaminti tris dirbinius: bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu. Tai įvertinus teigiamai, cecho seniūnai juos parodydavo Vilniaus magistratui ir naujasis meistras priimdavo miesto pilietybę.
 
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis. Ši savanoriškos auksakalių korporacijos organizacija tapo pavyzdžiu kurtis kitiems cechams Lietuvoje. Cecho nuostatai buvo parengti, remiantis vakarietiškomis tradicijomis, pvz., Vilniaus auksakaliams galėjo būti pritaikytas bet kurio Europos miesto amatininkų cecho statutas. Cechą greičiausiai įkūrė minėta nedidelė patyrusių auksakalių grupė, susipažinusi su cechų veiklos praktika Europoje ir sugebėjusi apginti savo išskirtines teises. Tai galėjo būti aukštos kvalifikacijos meistrai, daugiausia užsieniečiai, atvykę iš Lenkijos ir Vokietijos auksakalystės centrų. XVII amžiaus pr. Vilniaus auksakalių cechui priklausė apie 20 narių.
Naujų narių išbandymai
1495 m. cecho statutas nustatė auksakalių brolijos struktūrą, reglamentavo gamybos funkcijas, socialinę bei religinę narių veiklą. Pirmajame statute dar nebuvo ribojamas pameistrių ir mokinių skaičius. Konkurenciją tarp cecho meistrų buvo siekiama reguliuoti, draudžiant vilioti kito meistro pameistrius ir mokinius. Mokiniai mokėsi ne mažiau kaip 3 metus. Visą laiką meistras stebėjo ne tik jo darbą, bet ir elgesį namie, baudė už prasižengimus. Tik pameistrys tapdavo laisvas ir galėdavo pasirinkti meistrą, o jo darbas jau būdavo apmokamas. Pagal 1495 m. cecho statutą norintis gauti cecho meistro vardą turėjo pagaminti tris dirbinius: bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu.
         
  Konkurenciją tarp cecho meistrų buvo siekiama reguliuoti, draudžiant vilioti kito meistro pameistrius ir mokinius.  
         
Tai įvertinus teigiamai, cecho seniūnai juos parodydavo Vilniaus magistratui ir naujasis meistras priimdavo miesto pilietybę. Cechas tvarkė bendrus auksakalių reikalus, valdė cecho turtą, kontroliavo auksakalių dirbtuves ir dirbinių kokybę. Jo kompetencijai priklausė mokinių priėmimas, pažymėjimų pameistriams teikimas, užduočių meistro ar pameistrio vardui gauti skyrimas, naujų narių priėmimas, prekyba tauriaisiais metalais, prabų tikrinimas.
Tradicijos ir ritualai
Cecho nariai buvo vadinami broliais, cechas sprendė jų tarpusavio bylas, tik nepaklusus nutarimams, bylos turėjo būti perduotos miesto magistratui.
         
  Susirinkimai vykdavo audringai.  
         
Cechas turėjo savo koplyčią, jo nariai dalyvavo auksakalių laidotuvėse, globojo pasiligojusių ar mirusiųjų narių šeimas. Aukščiausioji cecho valdžia – visuotinis narių susirinkimas. Jis vykdavo keturis kartus per metus, vadintas „ketvirtiniu“. Dalyvavimas buvo privalomas. Neatvykę ar pavėlavę, kaip ir tie, kurie nedalyvaudavo pamaldose koplyčioje, būdavo baudžiami piniginėmis baudomis ar bauda vašku. Susirinkimui vadovaudavo kuris nors seniūnas, o prasidėdavo jis iškilmingu cecho skrynios atidarymu bei privilegijų ir statutų skaitymu. Susirinkimai vykdavo audringai. Štai XVII a. pab. seniūnu išrinkus Stanislovą Danilavičių, ankstesnis seniūnas Matas Greiteris neperdavė jam pareigų ir cecho skrynios, tik pareiškė, kad „dar esi jaunas ir netinki būti vyresniuoju; kol aš būsiu ceche, neįrodysi, kad gali būti vyresniuoju“. Auksakalių cechas turėjo skiriamuosius simbolius – cecho antspaudą, vėliavą, būgną ir ginklus. Nepaisant cecho statute įteisino draudimo, mieste ir toliau dirbo nepriklausantys cechui auksakaliai. XVI–XVIII a. vyko įnirtinga auksakalių cecho kova su jais.
     
  XV a. pab. įkurtas pirmasis LDK Vilniaus auksakalių cechas XVI a. vid. tapo stipria profesine organizacija. Jo nariai buvo turtingi Vilniaus miestiečiai, neretai užimdavę vietas miesto valdžioje.  
     
 
Raimonda Ragauskienė
 
Literatūra: E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė, Lietuvos auksakalystė XVI–XIX a., Vilnius, 2001, p. 36–128.