Mitai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

A. Puškino prosenelio krikštas Vilniuje – legenda ar faktas?

Legendą įtvirtino diplomatiniai gestai ir paminklai
Vilniaus senamiesčio Didžiojoje gatvėje stovinti Šv. kankinės Paraskevos (Piatnicos, Piantickajos) cerkvė – vienas gražiausių ir įdomiausių XIX a. bizantiško stiliaus architektūros paminklų Lietuvos sostinėje.
     
  Ant jos sienos kabo lenta su užrašu, skelbiančiu, kad šioje cerkvėje 1705 m. Šiaurės karo metu buvo pakrikštytas Abraomas (Ibrahimas) Hanibalas – rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelis.  
     
2011 metų pavasarį prie šios cerkvės, dalyvaujant Vilniaus valdžios bei inteligentijos atstovams, Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pasiuntiniams, atidengtas skulptoriaus Vytauto Nalivaikos sukurtas paminklas Aleksandrui Puškinui bei jo proseneliui Abraomui Hanibalui. Ceremonijoje Vilniaus istorijos puoselėtojas Jurijus Kobrinas sakė, esą tiems, kas mano, jog A. Hanibalas čia nebuvo krikštytas, reikėtų paskaityti rimtų istorikų knygas. Iš susirinkusiųjų niekas nekvestionavo fakto, kad prieš daugiau kaip 300 metų čia prasidėjo žymaus juodaodžio karjera Rusijos imperatoriaus dvare. Nepasirodė istorijos žinovų protestai ir vėliau. Galima suprasti, jog Lietuvos visuomenė pripažįsta šią versiją kaip oficialią. Tačiau mokslas turi ir kitų įžvalgų.
Poeto protėvio kelias veda nuo Konstantinopolio vergų turgaus iki Petro I dvaro
Kas buvo Abraomas Hanibalas? Jo kilmė nėra aiški. Minima, kad jis gimė XVII a. pabaigoje ir buvo kilęs iš tuometinės Abisinijos (Etiopijos) šiandieninės Eritrėjos teritorijos. Teigiama, kad jis – vietinio kunigaikščio sūnus. Kita versija teigia, kad Hanibalas kilo iš šiandieninių Kamerūno ir Čado valstybių teritorijoje buvusio Logono sultonato. Ibrahimas su broliu buvo pagrobtas ir nugabentas kaip vergas į Konstantinopolį.
         
  A. Hanibalas buvo talentingas žmogus, bet sykiu – ir žiaurus dvarininkas.  
         
Ten juos įsigijo Rusijos diplomatas Savva Raguzinskis ir persiuntė Petrui I, kuris mėgo tokias retenybes. Petras I A. Hanibalą augino kartu su savo vaikais, jie miegojo viename kambaryje. Apie A. Hanibalą rašę autoriai nesprendė jaunuolio galimos religijos klausimo. Dauguma Etiopijos ir Eritrėjos gyventojų yra ortodoksai krikščionys, aišku, Konstantinopolyje jis galėjo (ar buvo priverstas) priimti islamą. Po krikšto Ibrahimui suteiktas Abraomo vardas. Iki 1717 m. A. Hanibalas buvo imperatoriaus kamerdineris, vėliau Paryžiuje jis mokėsi artilerijos mokykloje. Abraomas Hanibalas kovojo Prancūzijos karaliaus Liudviko XV gretose prieš Ispanų karalių Filipą V, gavo kapitono laipsnį. 1722 m baigęs mokslus jis grįžo atgal į Rusiją, dėstė matematiką, parašė geometrijos vadovėlį. Po Petro I mirties A. Hanibalas pateko į Aleksandro Menšikovo nemalonę ir buvo ištremtas į Sibirą prie Kinijos sienos. Ten projektavo tvirtoves, buvo karo inžinierius. Vėliau kaip patyrusiam karo inžinieriui jam leista grįžti, 1742–1752 m. jis paskirtas Revelio (dab. Talinas) oberkomendantu. 1731 m. jis susituokė su pirmąja savo žmona – graike Evdokia Dioper, bet santuoka nebuvo laiminga. Antrąkart 1736 m. jis vedė Estijos vokietę Kristiną Reginą Šioberg, su kuria susilaukė 10 arba 11 vaikų. Trečiasis jų sūnus Osipas vėliau susilaukė dukters Nadeždos Osipovnos Hanibal – rusų poeto Aleksandro Puškino motinos. 1762 metais A. Hanibalas išėjo į pensiją. 1781 metais kis mirė buvusioje Suidoje (vietovėje prie Sankt-Peterburgo). Nors A. Hanibalas buvo talentingas žmogus, bet sykiu – ir žiaurus dvarininkas, dėl griežto elgesio su pavaldiniais iš jo dvarų bėgo daug valstiečių. Vladimiras Nabokovas teigė, kad šis žmogus, save laiškuose vadinęs vargšu negru, buvo gana niūrus, irzlus, baikštus, garbėtroška ir žiaurus.
Prieštaringi pasakojimai apie A.Hanibalo krikštą
Kaip gimė pasakojimas apie A. Hanibalo krikštą Vilniuje? Autobiografijoje, kuri sudaryta 1742 m., A. Hanibalas neminėjo nei tikslios datos, nei krikšto vietos. Vadovėlio „Geometrija ir fortifikacija“ dedikacijoje jis imperatorei rašė, kad buvo krikštytas Vilniuje 1705 metais. Bet yra ir kitas A. Hanibalo raštas, kuriame jis teigė, kad krikštytas Maskvoje 1706 m., kai tik atvyko iš Konstantinopolio. Neaiškumų daug.
Neaiški ir jo krikšto data. 1707 metais, kaip minėjo A. Puškinas savo giminės istorijoje, Petras I nesilankė Vilniuje. Jis čia buvo 1705-aisiais  nuo liepos 15 iki rugpjūčio 1 d. ir 1708 m. nuo sausio 26 d. iki vasario 4 dienos. Taigi krikštynos galėjo vykti tik šiais metais. Poetas rašė, kad jo prosenelio krikšto tėvai buvo Rusijos imperatorius Petras I ir Lenkijos karalienė Kristina Eberhardina, Augusto II žmona. Bet ji tuo metu negalėjo būti Vilniuje, nes kartu su Augustu II buvo savo rūmuose Saksonijoje. Vilniuje Augustas II su Rusijos valdovu nesusitiko. O 1708 metais Petras I organizavo Gardino gynybą ir vargiai galėjo rūpintis krikštu.
Poetinė išmonė ar istorinis faktas?
Daugiausiai apie Hanibalo krikštą žinoma iš A. Puškino kūrinių. O A. Puškinas gyveno romantizmo epochoje. Žinias apie protėvius jis rinko kaip literatūrinę, o ne kaip istorinę medžiagą. Aleksandras Puškinas didžiavosi savo afrikietiška kilme. Jo kurtoje prosenelio biografijoje nemažai nepatvirtintų faktų. Jei skaitysime kitus šio klasiko kūrinius apie šeimos praeitį, rasime žinių, kad jo protėviai iš tėvo pusės buvo vokiečių kilmės karžygiai. Jokie dokumentai to nepatvirtina.
Kai kurie istorikai tiki užrašu ant cerkvės lentos.
         
  A. Puškinas gyveno romantizmo epochoje.  
         
Deja, jo nepatvirtina archyviniai duomenys. Dabartinė šventovės išvaizda atsirado 1864 m., generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo laikais, po kapitalinio remonto. Tada ir buvo pritaisyta lenta su užrašu apie A. Hanibalo krikštą.
Nors aiškių įrodymų nebūta, XIX a. antroje pusėje prasidėjo A. Hanibalo krikšto Vilniuje idėjos propaganda. 1864 metais išleistame rusiškame Vilniaus miesto žinyne teigta, kad būtent čia krikštytas A. Hanibalas. Šis spėjimas, kaip tikras faktas, vėliau pateiktas kituose rusiškuose kelionių po Vilnių vadovuose, Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos parengtame kelionių vadove (1937). Ir sovietmečiu daugelyje kelionių vadovų buvo minima, jog A. Hanibalas čia krikštytas.
     
  Bet nėra šaltinių, kurie šį faktą patvirtintų. Gal išsamūs Šiaurės karo laikų šaltinių tyrimai Rusijos ir Saksonijos archyvuose atsakys, ar A. Hanibalo krikštas Vilniuje – istorinis faktas ar legenda.  
     
 
Domininkas Burba