Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Akrostichas, arba (ne)originalus Martyno Mažvydo sumanymas

Klasikinis akrostichas – tai
 
Įdomybė
 
Pirmąją lietuvišką knygą, 1547 m. Karaliaučiuje išleistą katekizmą, jo parengėjas Martynas Mažvydas pasirašė akrostichu – eiliuotame kūrinyje įkomponuotu parašu. Klasikiniame akrostiche vardas sudaromas iš eilučių pirmųjų raidžių, tačiau M.Mažvydas pasirūpino įmantresne maskuote: akrostichas prasideda ne nuo pirmosios, o tik nuo trečiosios teksto eilutės; pirmoji eilutė pradedama didele paryškinta B, tarsi tyčia skirta skaitytojo dėmesiui atitraukti; galiausiai, kas antra eilutė patraukta toliau nuo krašto, lyg imituojant anuomet madingo lotyniško eleginio disticho (kitaip – eleginio dvieilio) grafinį pavidalą, todėl tekstas atrodo „dantytas“, o akrostichas dar sunkiau pastebimas.
 
eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitomos iš viršaus į apačią, sudaro atskirą žodį ar žodžių junginį. Tuo pačiu terminu vadinamas ir tokio eilėraščio komponavimo būdas. Antikinėje Graikijoje, vėliau Romoje buvo įprasta akrostichu įrašyti kūrinio autoriaus arba adresato vardą. Viduramžiais ta tradicija neišnyko, tačiau akrostichas įgijo ir tam tikrą mistinę, net magišką funkciją, – imta manyti, kad šitaip tekste paslėptas papildomas žodis ar sakinys gali paveikti nieko neįtariančio skaitytojo mintis, įsirėžti į atmintį. Galbūt toks požiūris atsirado dėl intensyvių Biblijos studijų, mat tam tikros rūšies akrostichai yra įkomponuoti į kai kuriuos hebrajiško Senojo Testamento tekstus (daugiausia psalmes). Šiaip ar taip, senoji tradicija skatino akrostichus įrašyti taip, kad jie būtų kuo mažiau pastebimi, aptinkami tik specialiai ieškant.
     
  Lietuvoje akrosticho terminas daugeliui žinomas todėl, kad tokiu būdu pirmąją lietuvišką knygą – 1547 m. Karaliaučiuje išleistą katekizmą – pasirašė jos parengėjas Martynas Mažvydas. Paplitusi nuomonė, kad tai buvęs jo originalus asmeninis sumanymas, poetinio meistriškumo demonstracija, savitas protestas prieš epochos etiką, reikalavusią, kad religinių knygų sudarytojai bei vertėjai jaustųsi esą tik kuklūs tarpininkai, Dievo žodžio skleidėjai ir neafišuotų savo asmens (taigi nesistengtų įamžinti savo vardų).  
     
Slėpynės tarp eilučių: tuštybė ar kuklumas?
Iš tiesų Mažvydas nieko itin originalaus nesugalvojo. Kaip žinoma, versdamas lietuviškam katekizmui reikalingus tekstus, jis daugiausia naudojosi lenkų protestantų, visų pirma Jano Sekliucjano, įdirbiu. Lenkų literatūroje tradicija pasirašinėti akrostichais buvo gaji nuo seno (patyrinėjus lenkų viduramžių raštiją šiuo aspektu, XX a. viduryje buvo nustatyta net 19 anksčiau anonimais laikytų autorių).
         
  Kai kurių literatūros istorikų nuomone, universitetinį išsilavinimą įgiję autoriai tuo laikotarpiu dar kiek gėdijosi savo tikraisiais vardais žymėti kūrinius, parašytus ne lotynų, o tautinėmis, t. y. „vulgariomis“, „prasčiokiškomis“ kalbomis, todėl ir slėpdavosi po akrostichais ar slapyvardžiais.  
         
Reformacijos laikais akrostichus ypač pamėgo protestantai giesmių vertėjai bei kūrėjai. Minėtasis J. Sekliucjanas 1559 m. išleido giesmyną, kuriame šitaip yra pasirašę net trys žymūs literatai. Kai kurių literatūros istorikų nuomone, universitetinį išsilavinimą įgiję autoriai tuo laikotarpiu dar kiek gėdijosi savo tikraisiais vardais žymėti kūrinius, parašytus ne lotynų, o tautinėmis, t. y. „vulgariomis“, „prasčiokiškomis“ kalbomis, todėl ir slėpdavosi po akrostichais ar slapyvardžiais. Taigi Mažvydo sumanymą galima vadinti originaliu vien senosios lietuviškosios raštijos kontekste. Nuo minėtųjų lenkų literatų jis skiriasi nebent tuo, kad madingai sulotyninto savo vardo akrostichu MARTINUS MASVIDIUS įsiamžino pačioje knygos pradžioje, eiliuotoje pratarmėje, kuri drauge yra ir pirmas spausdintas lietuviškas eilėraštis (1 pav.).
     
  Akivaizdu, kad šis Mažvydo akrostichas sukomponuotas griežtai laikantis viduramžinių taisyklių, t. y. tikrai gerai paslėptas. Tam pasitelktos net trys gudrybės: akrostichas prasideda ne nuo pirmosios, o tik nuo trečiosios teksto eilutės; pirmoji eilutė pradedama didele paryškinta B, tarsi tyčia skirta skaitytojo dėmesiui atitraukti; galiausiai, kas antra eilutė patraukta toliau nuo krašto, lyg imituojant anuomet madingo lotyniško eleginio disticho (kitaip – eleginio dvieilio) grafinį pavidalą, todėl tekstas atrodo „dantytas“, o akrostichas dar sunkiau pastebimas.  
     

Įkomponuoti akrostichą į savos kūrybos eilėraštį nėra labai sunku: tereikia eilučių pradžioms parinkti žodžius, prasidedančius norima raide. Kur kas sunkiau tai padaryti verčiant kurio nors autoriteto, pvz., Martyno Liuterio giesmę, o Mažvydo laikais iš vertėjų buvo reikalaujama maksimalaus, kone pažodinio tikslumo. Tačiau lietuvių raštijos pradininkas buvo ambicinga asmenybė (tai aiškiai rodo išlikę jo laiškai). Matyt, jis nusprendė niekuo nenusileisti lenkų poetams ir savo tikslą pasiekė: trečiame Mažvydo parengtame leidinyje, pavadinimu Forma krikštymo (knyga išleista tais pačiais metais, kaip ir minėtasis J. Sekliucjano giesmynas) yra jo paties išversta M. Liuterio giesmė su akrostichu MARTINUSS MASVIDAS (2 pav.). Pavardės galūnė čia jau nebe lotyniška, o lietuviška.
Raidžių mozaikos mados
Brandžiojo ir vėlyvojo Renesanso (manierizmo) laikais, juo labiau baroko epochoje akrostichas tapo vienu iš populiariausių literatūrinių žaidimų. Jau XVI a. antrojoje pusėje akrostichus nustota slėpti, priešingai – jie būdavo kaip įmanoma labiau išryškinami, su pasididžiavimu nurodomi kūrinių antraštėse. Buvo gaivinamos įmantresnės antikos poetų sugalvotos akrostichų formos ir kuriamos naujos, dar sudėtingesnės: norimi žodžiai įrašomi ne tik pirmosiomis, bet ir paskutinėmis ar vidurinėmis eilučių raidėmis arba/ ir kryžmai, ne tik iš viršaus į apačią, bet ir apačios aukštyn, tekstai su akrostichais galėdavo įgyti sudėtingus geometrinius pavidalus (3 pav.). Tačiau šiuo laikotarpiu tokiu prašmatniu būdu jau nebe kuklūs poetai pasirašydavo, o būdavo įamžinami didikų ar valdovų vardai bei titulai, religinio turinio knygose – Jėzaus, Marijos, šventųjų vardai (4 pav.).
     
  Pažymėtina, kad 1619 m., rengdamas naują J. Sekliucjano giesmyno laidą, gdanskietis leidėjas visus jame buvusius akrostichus išardė, sukeisdamas žodžius vietomis, kai kuriuos pakeisdamas sinonimais. Pratarmėje jis paaiškino, kad giesmynas esąs skirtas didinti ne konkrečių asmenų, o Dievo garbei. Be to, tie akrostichai jau užtraukę pajuoką visai protestantų bendruomenei  ir tapę patogiu taikiniu idėjiniams priešininkams katalikams (matyt, ne vienam skaitytojui akrostichų paieška giesmyne buvo tapusi visai nedievobaiminga pramoga).  
     
Dar vėliau, Apšvietos epochoje, barokiniai literatūriniai žaidimai imti laikyti tuščiu laiko gaišimu. Galutinai juos paniekino romantizmas, šlavęs užmarštin visą „dirbtinę“, išprotautą, griežtomis taisyklėmis suvaržytą poeziją. Ilgainiui
         
  Vargu ar pats „Katekizmo“ autorius tikėjosi savo vardą paslėpsiąs šitaip gerai.  
         
tokio pobūdžio kūryba liovėsi dominusi ir literatūros bei kultūros istorikus. Taigi neverta stebėtis, kad netgi akrostichas, patvirtinantis pirmosios lietuviškos knygos autorystę, išliko užmirštas ir niekieno nematomas iki pat 1938 m., kai jį atsitiktinai aptiko lenkų kalbininkas Janas Safarevičius (po to, pervertęs visus Mažvydo raštus, jis rado ir antrąjį akrostichą). Vargu ar pats „Katekizmo“ autorius tikėjosi savo vardą paslėpsiąs šitaip gerai.
 
Eglė Patiejūnienė