Mitai / XIII-XIV a.
Grįžti

Algirdas – „stačiatikis“

Šiuo metu istoriografinis mitas apie stačiatikį Algirdą yra išsikvėpęs, bet jo liekanų galima aptikti tarp Rusijos imperijos propagandistų rašomų ar skelbiamų tekstų. XX amžiaus I p. šis mitas buvo paplitęs tarp Rusijos ir jos įtaką patyrusių kitų šalių mokslininkų. Tada tai buvo vos ne „akivaizdi tiesa“. Tikėta, kad pagonys lietuviai („barbarai“) buvo patyrę lemiamą Kijevo Rusios „civilizacijos“ įtaką, o visa lietuvių valstybė buvo beveik surusėjusi. Tik nelemtas Jogailos katalikiškas krikštas nutraukė „natūralią“ Lietuvos raidą rusiškos kultūros linkme... Tokiame kontekste mitas apie stačiatikį Algirdą iškyla ne kaip to meto istorijos mokslo problema, bet kaip imperinės propagandos vaisius. Toks dalykas neatsirado tuščioje vietoje, kai kurie šaltiniai iš tiesų mini Algirdą buvus stačiatikiu. Reikia juos atskleisti, įvertinti jų patikimumą, sugretinti juos su kitais šaltiniais, rodančiais, kad Algirdas iki mirties buvo pagonis.
     
  Ankstyviausi rašytiniai liudijimai apie Algirdo tikėjimą yra kilę iš trijų skirtingų kultūros arealų. Lietuvos valdovas minimas Vokiečių ordino kronikose, Rusios metraščiuose ir kai kuriuose Bizantijos raštijos paminkluose. Dalis pastarųjų atsirado dar tuo metu, kai Algirdas buvo gyvas.  
     
Žiaurusis „ugnies garbintojas“
Nikeforo Gregoro „Romėjų istorija“ (baigta rašyti apie 1360 m.) – ankstyviausias šaltinis, kuriame kalbama apie Algirdą, nors jo vardas nenurodomas. Šiame veikale Algirdas vaizduojamas kaip saulės ir ugnies garbintojas, kuris dar tik galvoja apie krikštą. Anot Gregoro, Algirdas
 
Įdomybė
 
Mykolas Balsamonas XIV a. pab. „Pagiriamajame žodyje trims Vilniaus kankiniams“ negaili gerų žodžių kunigaikščiui Algirdui: „O tai, kad anas bedievis nepagailėjo mums jų palaikų, netrukdė pagerbti jų bendromis apeigomis ir leido jų mirties vietoje įkurti šventyklą, – argi toli nepranoksta visų monumentų ir paminklų minimų žygdarbių?“ Tiesa, nukankinti jie buvo Algirdo įsakymu už krikščioniškus papročius – barzdos auginimą ir mėsos nevalgymą...
 
nepasikrikštijo tik todėl, kad Konstantinopolio patriarchas Filotėjas nepatenkino jo pageidavimo įšventinti į Kijevo ir visos Rusios metropolitus Algirdo statytinio Romano. Dar ryškiau Algirdas kaip pagonis iškyla patriarcho Filotėjo 1370 m. rašytuose laiškuose tiems Rusios kunigaikščiams, kurie vykstant karui tarp Lietuvos ir Maskvos buvo atskirti nuo Bažnyčios, nes „...susimetė su tuo bedieviu Algirdu, kuris, užpuolęs didįjį kunigaikštį, išžudė bei sunaikino daugybę krikščionių“. 1380 m. patriarcho Nilo rašte Algirdas tiesiai šviesiai vadinamas „ugnies garbintoju lietuvių kunigaikščiu“. Mykolas Balsamonas graikų kalba XIV a. pab. rašytame „Pagiriamajame žodyje trims Vilniaus kankiniams“ apie Algirdą kalba kaip apie pagonį: „O tai, kad anas bedievis nepagailėjo mums jų palaikų, netrukdė pagerbti jų bendromis apeigomis ir leido jų mirties vietoje įkurti šventyklą, – argi toli nepranoksta visų monumentų ir paminklų minimų žygdarbių?“ XIV amžiaus Bizantijos šaltiniai rodo, kad Algirdas buvo pagonis.
Bedievis blaivininkas
Tokia pat išvada seka ir iš XIV–XV a. Rusios metraščių. Naugardo IV metraštyje pasakojama, kaip pskoviečiai bendradarbiavo su Algirdu, gindamiesi nuo jų žemę užpuolusių Livonijos vokiečių. Tačiau bendri veiksmai nesiklostė. Nors pskoviečiai „su Algirdu daug privargo“, vis dėlto norėjo, kad jis krikštytųsi ir taptų jų kunigaikščiu. Toks pasiūlymas Algirdui buvo neparankus ir „jis gi atsisakė krikštytis ir kunigaikščiauti Pskove“. Jis sutiko, kad Pskovo kunigaikščiu taptų jo sūnus Andriejus, kuris ta proga ir pasikrikštijo. Šie duomenys neleidžia patikėti tais pasakojimais, kuriuose sakoma, kad kaip Vitebsko kunigaikštis Algirdas turėjęs būti stačiatikiu. Jei jis būtų buvęs stačiatikiu, pskoviečiams nebūtų reikėję rūpintis jo krikštu.
     
  Vaizdingiausia nekrologinė žinia apie Algirdą parašyta vadinamame Trejybės metraštyje, kuris baigtas kompiliuoti 1408 metais. Tikėtina, kad joje atsispindėjo Rusios metropolito Kiprijono, pažinojusio Algirdą, požiūris. Apibūdinimai „ištikimas blogiui, bedievis, nedorybingas“ neleidžia galvoti, kad kalbama apie pasikrikštijusį valdovą. Tiesa, toks Algirdo pagoniškumas metraštininkui netrukdė jį pavaizduoti, kaip sektiną pavyzdį rusų kunigaikščiams: „Visus savo brolius pranoko valdžia ir rangu, nes negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščiosios giros.“   
     
Stiprų argumentą Algirdo pagoniško tikėjimo naudai pateikia Livonijos ordino magistro Hermano Vartbergės kronikos žinia apie šio Lietuvos valdovo laidotuves 1377 metais: „Mirė vyriausiasis lietuvių karalius Algirdas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, pagal jų paprotį buvo sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų.“
     
  Apibendrinant turimus XIV–XV a. pr. duomenis nėra pagrindo manyti, kad Algirdas buvo stačiatikis. Jis visą savo gyvenimą liko pagoniu. Versijos apie Algirdo stačiatikišką krikštą ėmė rodytis vėlyvuose XVI a. metraščiuose, todėl jos negali būti patikimos. Jos įdomios kaip atsirandančios legendos ženklai.   
     
Metraštininkai, „pakrikštiję“ Algirdą
Plačiajame Lietuvos metraščių sąvade (Bychoveco kronikoje) parašyta: „Kunigaikštis Algirdas, vedęs Vitebsko kunigaikštytę Julijoną, dėl jos priėmė krikštą ir rusų tikėjimą, o visi lietuvių didikai pasiliko pagonys. Didysis kunigaikštis Algirdas jų varu nevarė ir į savo tikėjimą nevertė, o
         
  „Fakto“ apie Algirdo krikštą atsiradimą lėmė tai, kad Algirdas buvo Vitebsko kunigaikštis.  
         
Romos tikėjimo Lietuvoje jau nebuvo, vien rusų.“ Čia supainiota Algirdo antroji žmona Julijona su jo pirmąja žmona – Vitebsko kunigaikštyte, kuri, spėjama, galėjo vadintis Marija (o gal Ona). „Fakto“ apie Algirdo krikštą atsiradimą lėmė tai, kad Algirdas buvo Vitebsko kunigaikštis. O paminėjimas, kad tuo metu Lietuvoje tebuvo „rusų tikėjimas“, turėjo būti fonu, kuris išryškintų Petro Goštauto, tariamo Algirdo vietininko Vilniuje, nuopelnus įsteigiant Lietuvoje pirmąjį pranciškonų vienuolyną: „Tasai Petras Goštautas pirmas priėmė Romos tikėjimą ir parnešė jį į Lietuvą.“ Kartą pareikšta tokia teorija ilgai prigijo, ją kartojo ir Motiejus Stryjkovskis, ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius.
     
  Maskvos valstybėje XVI a. rašytuose metraščiuose taip pat aptinkame Algirdą stačiatikį. Šiuose kūriniuose stengiamasi įrodyti tariamai žemą Lietuvos valdovų kilmę, jų pavaldumą Maskvos valdovams. Tai politiškai motyvuoti tekstai, kuriais reikštos ideologinės pretenzijos į LDK žemes. Tokiame kontekste žinios apie Algirdo krikštą mirties patale turėjo tik iliustruoti stačiatikybės teises į lietuvių žemes. Todėl Maskvos metraštinėje tradicijoje Algirdo įvaizdis pakito: per šimtą metų jis iš žiauraus pagonio tapo vienuolių luome gyvenimą baigusiu Lietuvos valdovu. Vėliau tas pačias mintis kartojo Rusijos imperijos propagandistai, kuriems kritinis istorijos nagrinėjimas dažnai buvo per kietas riešutas.  
     
Darius Baronas
R. Mažeika, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai, t. 13, 1991, p. 205–219.