Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Amatininko kiemas

XIII–XIV a. saugioje svarbiausių to meto piliakalnių kaimynystėje kūrėsi amatininkų ir pirklių sodybos. Skaitlingesnės amatininkų bendruomenės buvo naujas socialinio kraštovaizdžio vaizdinys, nebūdingas ankstesnei žemdirbių ir gyvulių augintojų visuomenei. Amatininkų ir jų šeimų apgyvendinti kvartalai driekėsi greta iškiliausių politinių bei administracinių centrų, pilių, kuriose rezidavo kunigaikščiai ir artimiausi jų aplinkos žmonės. Amatininkai tenkindavo kunigaikščio dvaro poreikius, dalį produkcijos, matyt, parduodavo ar išmainydavo į duoną kasdieninę.
Gyvenimas piliakalnių papėdėse
Vilniaus Žemutinės pilies bei Pajautos slėnio Kernavėje archeologiniai tyrinėjimai iliustruoja, kaip atrodė labiau miestietiškai bendruomenei būdingas amatininko kiemas. Gyvenamoji amatininko šeimos erdvė buvo aiškiai apibrėžtoje, tvorų ir gatvių apribotoje teritorijoje,
         
  Amatininkų kiemuose buvo verčiamasi specializuotais tam tikros srities amatais, kurių paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą.  
         
todėl ją vadiname kiemu, o ne labiau žemdirbio ūkiui tinkamu sodybos terminu.
 
Įdomybė
 
XIII–XIV a. Kernavės, Vilniaus, kitų miestų amatininkai mėgo įsikurti arba buvo įkurdinami gana drėgnose vietose. Todėl visą kiemą dengdavo iki pusės metro storio hidroizoliacinis lentgalių, skiedrų, žievių ir kt. šiukšlių sluoksnis. Kai kur tarp pastatų buvo klojamos lentos, kuriomis vaikščiota stipriau nulijus.
 
Kernavėje buvo ištirtas amatininko – kauladirbio kiemas. Apie 900 m2 dydžio trikampio plano kiemas buvo suformuotas XIII a. II p. ir jo ribos nekito iki 1390 m., kuomet Kernavė buvo sudeginta kryžiuočių puolimo metu. Per tą laiką turėjo pasikeisti bent šešios gyventojų kartos, tačiau tai neįtakojo nei kiemo dydžio, nei jame buvusios pastatų išsidėstymo schemos. Kieme aptikti su kaulo ir rago apdirbimu susiję amatininko įrankiai, dirbiniai, žaliavos bei gamybos atliekos rodo, jog kauladirbio amatu čia verstasi iš kartos į kartą. Kitokie radiniai archeologus džiugino greta buvusiame kito amatininko kieme. Surasti žalvariniai dirbiniai, jų liejimo formelės, kiti spalvotųjų metalų radiniai rodė, jog ten ilgą laiką darbavosi juvelyras. Taigi amatininkų kiemuose buvo verčiamasi specializuotais tam tikros srities amatais, kurių paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Kiemų dydžius sąlygojo bent keli veiksniai. To meto ir ankstyvesni miestai (Naugardas, Kijevas) buvo apsupti gynybinės sienos. Tai lėmė didesnę gyventojų koncentraciją, kiemų plotas buvo erdviškai apribotas ir tesiekdavo apie 400 m2. Viename hektare gyveno 100–150 žmonių, t. y. du tris kartus mažiau negu to meto Vakarų Europos miestuose. Kernavės amatininkų gynybinė „siena“ buvo Neries upė ir pelkėtos Pajautos slėnio dalys, o gyventojų tankis – apie 60 žmonių viename  hektare. XIII–XIV amžiaus Vilniaus amatininkų kiemai ir juose buvę mediniai pastatai nukentėjo XV–XVI a., kai šioje Žemutinės pilies teritorijoje buvo statomi mūriniai pastatai. Todėl aiškių kiemų dydžių, ribų, pastatų skaičiaus archeologams nustatyti nepavyko. Vilniuje, Gedimino kalno piliakalnio ir Neries apribotoje nedidelėje erdvėje, palyginus su plačiu pajautos slėniu Kernavėje, pastatai amatininkų kiemuose statyti tankiau.
Ūkis pelkynuose: funkcionalumas nustelbia estetiką
Pastatų gausumas ypač būdingas vėlyvesniems XIV a. II p. kultūriniams sluoksniams. Gilesniuose XIII–XIV a. pr. sluoksniuose pastatai statyti be aiškios tvarkos, išmėtyti, dalis jų atitraukti 5–6 m nuo gatvės, vieni statyti lygiagrečiai gatvei, kiti remiasi kampu į ją. XIV a. pabaigoje pastatai statyti vienas greta kito prie pat gatvės, viena jų siena remiasi į gatvės grindinį. Tačiau nei anksčiau, nei vėlesniu laikotarpiu nesilaikyta tradicijos prie gatvės statyti tik gyvenamuosius namus, greta jos aptikti
         
  Kieme paprastai būdavo didžiausias gyvenamasis namas, keli gamybinės ir ūkinės paskirties pastatai, kartais pirtis.  
         
tvarteliai ir ūkiniai pastatai. Aiškios pastatų išdėstymo tvarkos nesilaikyta ir Kernavės amatininkų kiemuose. Pastebėta, kad daugelis pastatų orientuoti kampais į pasaulio šalis. Kiemus nuo gatvės ir kaimynų skyrė iki 1,8 m aukščio vertikalių lentų, baslių arba iš šakų išpintos tvoros. Tvorose, dažniausiai į gatvės pusę, būdavo įrengiami paprasti arba dvivėriai varteliai. Kieme paprastai būdavo didžiausias gyvenamasis namas, keli gamybinės ir ūkinės paskirties pastatai, kartais pirtis. Vilniuje tyrinėtoje medinio užstatymo dalyje kiemų skaičius nebuvo nustatytas. Tačiau konstatuota, kad iš 25 aptiktų pastatų 4 buvo gyvenamieji, 4 – pirtys, o 2, sprendžiant iš aptikto storo mėšlo sluoksnio, buvo tvartai, dar 2 naudoti kaip dirbtuvės arba sandėliai. Kitų pastatų buvo ištirta tik nedidelė dalis, todėl jų funkcinė paskirtis liko neaiški. Panašiai atrodė ir to meto kernaviškių valdos. Amatininko kauladirbio kieme Kernavėje stovėjo didelis – 10,4x4,4 m dydžio gyvenamasis namas, 3 mažesni (3,3x3,4; 4,1x4,7; 4,5x3 m) gamybinės – ūkinės paskirties pastatai ir stulpinės konstrukcijos pašiūrė bei gardas gyvuliams. Visi pastatai, išskyrus gyvulių pašiūrę, ręstiniai. Gyvenamasis pastatas stovėjo kiemo gilumoje, amatininko dirbtuvėlės statytos arčiau gatvės. Kernavės, Vilniaus, kitų miestų amatininkai mėgo įsikurti arba buvo įkurdinami gana drėgnose vietose. Todėl visą kiemą dengdavo iki
         
  XIII–XIV a. amatininko kiemui sodybos su gėlynėliais bei rūtų darželiais įvaizdis netinka.  
         
pusės metro storio hidroizoliacinis lentgalių, skiedrų, žievių ir kt. šiukšlių sluoksnis. Jame greta amatininkų dirbtuvėlių aptikta įvairių su amatu susijusių gamybinių atliekų. Kai kur tarp pastatų buvo klojamos lentos, kuriomis vaikščiota stipriau nulijus. Nuo drėgmės bandyta gelbėtis, palei tvoras kasant drenažinius iki pusės metro gylio griovelius. Dažnas kiemo atributas – įvairiom reikmėm naudotos paprastos atviros laužavietės, buitinės paskirties duobės, atlikusios ir tualeto vaidmenį. Kaip parodė tyrimai aukštutiniame Kernavės mieste, kai kurių amatininkų kiemuose būta lentinių šulinių. Medžių ar kokių kitų augusių grožybių pėdsakų amatininkų kiemuose neaptikta – tik keli juodalksniai Pajautos slėnyje, tarp pirties ir kūdros. Taigi XIII–XIV a. amatininko kiemui sodybos su gėlynėliais bei rūtų darželiais įvaizdis netinka.
 
Gintautas Vėlius