Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Andrius Rimša ir „demokratinis“ herojinės poemos modelis

Andrius Rimša Lietuvis
 
Įdomybė
 
Lenkiškai parašytą poemą „Dešimtmetis pasakojimas“ Andrius Rimša Lietuvis (apie 1550 – po 1595) dedikavo ne universitetus baigusiems, bet „visiems tokiems kaip aš paprastiems žmonėms, kurie geriau išmoko kardu silogizmuoti, ietimi argumentuoti, geležiniais pančiais patvirtinti, negu lotyniškai disputuoti“, – t. y. bajorams kariams. XVI a. devintame dešimtmetyje rašęs rusėnas autorius visų „paprastų“ LDK bajorų bendravimo kalba jau nedvejodamas laikė lenkų kalbą.
 
(Andreas Rymsza Lituanus, Andrzej Rymsza Litwin, apie 1550 – po 1595) yra vienas įdomiausių LDK Renesanso epochos poetų, kol kas nepakankamai žinomas ir vertinamas. Biografinių žinių apie jį nedaug. Andrius Rimša gimė tuometinėje Naugarduko vaivadijoje, Penčino kaime netoli Baranovičių miesto, stačiatikių bajorų šeimoje. Mokėsi Ostroge (1 pav.), mokykloje, įsteigtoje Lietuvos didžiojo etmono, Oršos mūšio nugalėtojo Konstantino Ostrogiškio sūnaus, irgi vardu Konstantinas (1526–1608). Mokykloje buvo mokoma bažnytinės rusų, senovės graikų ir lotynų kalbų. Ten pat įsteigtoje spaustuvėje tuo metu darbavosi iš Maskvos pasitraukti priverstas Ivanas Fiodorovas, rusų ir ukrainiečių spaudos pradininkas, kurį ypač išgarsino 1581 m. puikiai išleista vadinama Ostrogo Biblija (2 pav.). Tais metais išėjo ir pirmasis I. Fiodorovo kalendorius su dar mokinišku A. Rimšos kūrinėliu „Chronologija“ – tai 12 rusėnų kalba parašytų dvieilių apie įvykius kiekvieną metų mėnesį. Tačiau patys mėnesių pavadinimai surašyti net trimis kalbomis: šnekamąja ir literatūrine rusėnų bei hebrajų.
     
  Netrukus jaunasis bajoras pateko į protestantišką Radvilų dvarą, į Kristupo Radvilos Perkūno (M. Radvilos Rudojo sūnaus) aplinką, susibičiuliavo su kitais dvaro poetais, tarp jų ir su Jonu Radvanu, įprato mintis reikšti lenkiškai, matyt, priėmė evangelikų reformatų tikėjimą. Andrius Rimša drauge su Eliju Pilgrimovijumi, Pranciškumi Gradausku ir kitais to dvaro poetais bajorais dalyvavo K. Radvilos Perkūno karo žygiuose prieš Maskvos kunigaikštystę; juos aprašė herojinėje poemoje lenkų kalba. Už nuopelnus 1589 m. gavo Biržų vaito vietą. Įdomi A. Rimšos literatūrinio palikimo dalis – trys eilėraščiai apie LDK didikų herbus, parašyti rusėniškai (šio specifiškai europietiško žanro kūriniai Lietuvoje tuo laikotarpiu buvo kuriami tik lotyniškai). Žinomiausias – ilgas eilėraštis apie Leono Sapiegos herbą, išspausdintas Trečiajame Lietuvos Statute (3 pav.). Šaltiniuose dar minimas 1595 m. Vilniuje išėjęs Anzelmo Lenko veikalas „Horologija, arba Šventosios Žemės topografija“, A. Rimšos išverstas iš lotynų kalbos į lenkų.  
     
Poema ne žodžio, o kardo virtuozams
Didžiausias ir žymiausias A. Rimšos kūrinys yra minėta herojinė poema, išleista Vilniuje, Danieliaus Lenčickio spaustuvėje 1585 m., įmantriu pavadinimu „Deketeros akroama, tai yra, Pasakojimas apie <...> Kristupo Radvilos <...> dešimties metų karo žygius“. Trumpiau ji vadinama tiesiog „Dešimtmečiù pasakojimu“. Tai nemažos apimties (apie 2 200 eil.), tuometinei lenkų poezijai būdingomis trylikaskiemenėmis eilutėmis parašytas tekstas, suskirstytas į 25 dalis.
Pratarmėje autorius paaiškina, kodėl ryžosi tokio žanro ir tokios apimties kūrinį rašyti ne įprastine lotynų, bet lenkų kalba. Jis primena, kad lotyniškai K. Radvilos Perkūno žygius jau aprašė Pranciškus Gradauskas, todėl sakosi
         
  Andrius Rimša sąmoningai nukrypo nuo tradicinio klasikinio herojinio epo kanonų.  
         
nusprendęs savo poemą skirti ne universitetus baigusiems, bet „visiems tokiems kaip aš paprastiems žmonėms, kurie geriau išmoko kardu silogizmuoti, ietimi argumentuoti, geležiniais pančiais patvirtinti, negu lotyniškai disputuoti“, – t. y. bajorams kariams (XVI a. devintame dešimtmetyje rašęs rusėnas autorius visų „paprastų“ LDK bajorų bendravimo kalba jau nedvejodamas laikė lenkų kalbą). Toks „demokratiškas“ autoriaus apsisprendimas, orientacija į ne itin išsilavinusius skaitytojus, lenkų kalbos pasirinkimas lėmė ir daug teksto komponavimo bei stiliaus ypatumų. Andrius Rimša sąmoningai nukrypo nuo tradicinio klasikinio herojinio epo kanonų. Pratarmėje ir poemos tekste jis pabrėžia tikįs, kad jo kūrinio išliekamąją vertę sudaro ne meninė išmonė, bet kiek įmanoma tiksliau užfiksuota gyvenimo tiesa; vadinasi, ir save jis suvokia ne tiek kaip poetą epiką, kiek kaip metraštininką, kurio užduotis – įamžinti realius istorijos faktus. Kadangi autorius pasakoja ne apie tolimos praeities įvykius, žinomus iš tarpinių šaltinių, bet apie tai, ką pats matė ir patyrė, „Dešimtmẽtis pasakojimas“ vietomis tampa panašus į sueiliuotą dienoraštį ar memuarus.
Žygis ir jo herojai – liudininko akimis
Kūrinio tema atsispindi antraštėje: pasakojama apie K. Radvilos Perkūno žygius Livonijos karo metu, daugiausia apie jo (tuo metu – Lietuvos lauko etmono) vadovaujamos 4 000 raitelių
         
  K. Radvila Perkūnas poemoje vaizduojamas kaip tobulas karvedys.  
         
kariuomenės siaubiamąjį išpuolį į Maskvos žemių gilumą, kad atitrauktų maskvėnų pajėgas nuo Smolensko, kurį nuo 1581 m. rugsėjo iki 1582 m. vasario laikė apgulęs karalius Steponas Batoras. K. Radvila Perkūnas (4 pav.) poemoje vaizduojamas kaip tobulas karvedys. Panegiriškai išaukštinama jo narsa, tvirtybė, įžvalgumas, karybos meno išmanymas, ištvermė ir riterystės idealų laikymasis (5 pav.). Scenoje, kurioje jis priverčia sprukti Maskvos valdovą Ivaną, pasitelktas net palyginimas su Vytautu Didžiuoju. Tačiau poeto santykis su apdainuojamu didvyriu neatitinka tradicinio herojinės poemos modelio. Apie kunigaikštį Radvilą jo dvariškis A. Rimša neretai kalba tarsi apie artimą bičiulį, familiariai, vietomis net su užuojauta. Šiuo atžvilgiu išsiskiria VII poemos dalis, kur pasakojama, kaip etmonas
         
  Turbūt humoras labiausiai ir išskiria „Dešimtmetį pasakojimą“ iš nemažo panašios tematikos kūrinių srauto to laikotarpio Lietuvoje.  
         
visą naktį tikrino sargybos postus, grįžo sulytas, „kiaurai šlaputėlis, iki pat baltinių permerktas“, o kadangi malkos irgi buvo šlapios, taip iki ryto nesušilęs ir tirtėjo „it žuvis, iš vandens ištraukta“. Netradiciškai A. Rimša perteikia ir privalomas herojaus kalbas: jo karvedys kalba trumpai, „vyriškai“, nevengia riebesnio žodelio. Poemoje gausu humoro (paminėtinas epizodas, kaip lietuvių kariai brido per Maskvos pelkynus, išsiterliojo „it paršeliai“ ir ėmė kvatodami vieni kitus pirštais badyti); turbūt humoras labiausiai ir išskiria „Dešimtmetį pasakojimą“ iš nemažo panašios tematikos kūrinių srauto to laikotarpio Lietuvoje.
     
  Tačiau A. Rimšos kūrinys nėra „prasčiokiškas“ šiuolaikine prasme. Jame gausu išmaniai ir skoningai parinktų aliuzijų į antikos mitologiją bei istoriją, nemaža įterptų lotyniškų citatų bei sentencijų; keliose vietose, siekiant įtaigiau perteikti maskvėnų jausmus, į tekstą įpinama ir rusiškų frazių. Ardydamas chronologiškai dėstomų žygio epizodų monotoniją, poetas išradingai ir meniškai piešia kaskart kitokius auštančios dienos vaizdus. Jei „Dešimtmetis pasakojimas“ bent iš dalies atspindi tipinio XVI a. pab. LDK bajoro estetinį skonį ir išsilavinimą, šią poemą galime laikyti įrodymu, koks aukštas tuo metu buvo plataus visuomenės sluoksnio kultūros lygis.  
     
Eglė Patiejūnienė