Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Andrius Volanas – XVI a. publicistas, „LDK kalvinistų popiežius“

„Nors labai didelių gyvenimo gėrybių žmonėms suteikė gamta, tačiau nežinau, ar iš visų žmogiškų dalykų ne pati puikiausia bus laisvė“,
– A. Volanas, „Apie politinę ir pilietinę laisvę“ (1572).
 
XVI a. LDK politikas, kultūros veikėjas ir publicistas, ryškiausias evangelikų reformatų lyderis Andrius Volanas – žinoma istorinė asmenybė šiandieninėje Lietuvoje. Jo vardu pavadinta nedidelė gatvė simbolinėje Vilniaus senamiesčio dalyje: šioje gatvėje XVI a. pab. buvo įsteigta pirmoji evangelikų reformatų bažnyčia, o šiuo metu čia įsikūrusi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Šią asmenybę įprasmino ir jo darbų publikavimas: 1996 m. pasirodė A. Volano „Rinktinių raštų“ tomas (su vertimais į lietuvių kalba), kuriame paskelbtas ir plačiausiai žinomas jo traktatas De libertate politica sive civili (Apie politinę arba pilietinę laisvę, 1572). Nors nuo pirmojo veikalo paskelbimo praėjo 440 metų, tačiau autoriaus kelta tuomet novatoriška visuomeninės sutarties idėja ir pateikti siūlymai, kaip „gerai sutvarkyti valstybę“, pratęsti XVIII a. Apšvietos mąstytojų ir naujai aktualizuoti, išlieka svarbūs ir šiandien.
     
  Andriaus Volano tiksli gimimo data nežinoma. Manoma, kad jis gimė apie 1531 m. vakarų Lenkijoje, Lvuveko miestelyje, netoli Poznanės vokiečio miestiečio Johano Volano ir bajoraitės Zofijos Kvileckos šeimoje. Tėvas greičiausiai vedybų dėka buvo priimtas į Kvileckių giminę, buvo nobilituotas ir gavo Lapino herbą. Andriui Volanui priekaištauta dėl žemos jo kilmės. 1569 m. vasarį, jau būdamas karaliaus sekretoriumi, jis kartu su broliu Jokūbu pasitvirtino „bajorystės atstatymą“ ir naudojosi Kvileckių giminės „Lapino“ herbu.  
     
Ant istorinio lūžio slenksčio: ryžtingas balsas už LDK
Būdamas trylikos ir paremtas dėdės iš motinos pusės Jeronimo Kvileckio († apie 1571) pradėjo studijas Frankfurte prie Oderio. Šis giminaitis A. Volano gyvenime buvo svarbus. Jeronimas Kvileckis karjerą pradėjo 1535 m. kaip Kvileco klebonas ir viešas notaras. Į LDK atvyko greičiausiai Lucko vyskupo Ježio Chvalčevskio dėka. Tarnaudamas karalienės Bonos ir Žygimanto Augusto dvaruose padarė karjerą,
         
  M. Radvilos Rudojo išaugusį pasitikėjimą sekretoriumi rodo 1569 m. įvykiai, kai didikas A. Volaną siuntė vietoje savęs atstovauti Liublino seime.  
         
tapo LDK iždo raštininku
 
Įdomybė
 
LDK politikas, kultūros veikėjas ir publicistas Andrius Volanas jau XVI amžiuje  atkakliai reikalavo vienodos bausmės visų luomų asmenims, įvykdžiusiems žmogžudystę. Deja, A. Volano siekis įgyvendinti individo prigimtinę lygybę to meto LDK visuomenei buvo per ankstyvas.
 
ir Josvainių laikytoju. Buvo vienas turtingesnių dvaro pareigūnų. 6-ame deš. perėjo į protestantizmą, testamentu Vilniaus kalvinistams paliko sklypą Bernardinų gatvėje. Pasikeitę J. Kvileckio religiniai įsitikinimai paveikė ir jo sūnėno pažiūras. Dėdės rekomendacijos dėka A. Volanas apie 1547 m. pradėjo dirbti Mikalojaus Radvilos Rudojo sekretoriumi ir, didiko paremtas, išvyko tęsti studijų į Karaliaučiaus universitetą. 1553 metais grįžo į Lietuvą ir iki M. Radvilos Rudojo mirties 1584 m. tarnavo didikui, buvo jo klientu. Andrius Volanas ir jo palikuonys savo likimus susiejo su protestantiška Biržų ir Dubingių Radvilų šaka. M. Radvilos Rudojo išaugusį pasitikėjimą sekretoriumi rodo 1569 m. įvykiai, kai didikas A. Volaną siuntė vietoje savęs atstovauti Liublino seime. Lietuvoje suradęs antrąją tėvynę ir tapęs LDK piliečiu, A. Volanas pritarė savo patrono siekiui sudaryti uniją su Lenkija. Tai išreiškia apie 1564 m. A. Volano eilėraštis, patalpintas Augustinui Rotundui priskiriamo kūrinio „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“ pabaigoje. „A. V.“ inicialais pasirašęs autorius kritikavo, jog „lenkas šmeižia garbingą lietuvį“, teigė, kad ne toks kelias veda „į taiką ir brolišką vienybę“. Matyt, A. Volano iniciatyva lėmė, kad lietuvių pusė Liubline savo teises siekė pagrįsti istoriniais šaltiniais, galinčiais įrodyti LDK palankaus jos politikų siūlomo unijos varianto teisėtumą: Švitrigailos privilegija, kuria voluiniečiai pasižadėjo amžiams likti LDK, ar 1492 m. Aleksandro privilegija. Tarnystę ir atsidavimą Lietuvai įrodo ir A. Volano nesėkmingi bandymai seime paveikti kai kuriuos Voluinės bajorus, kad šie neprisiektų Lenkijos karūnai. Ir po unijos sudarymo A. Volanas liko ištikimas LDK. Kaip valdovo sekretorius, jis XVI a. pab. atliko diplomatines misijas Šv. Romos imperijos imperatoriaus dvaruose ir Livonijoje. Į Žygimanto Augusto, o po to ir Stepono Batoro sekretoriatą A. Volanas pateko savo patrono užtarimu.
Polemika apie dangiškąją ir žemiškąją tvarką
Bene daugiausiai A. Volanas nuveikė stiprindamas protestantišką tikėjimą LDK. Jis buvo vienas garsiausių polemistų, plunksna susirėmęs beveik su visais žymesniais Lietuvoje dirbusiais katalikais – Vilniaus vaitu Augustinu Rotundu, pirmuoju Vilniaus kolegijos rektoriumi Stanislovu Varševickiu ir pirmuoju Vilniaus akademijos rektoriumi Petru Skarga, jėzuitu Andriumi Jurgevičiumi. Poleminėje literatūroje A. Volanas nuolat rėmėsi Šventuoju Raštu, kurį gerai išmanė. Aktyviai polemizavo ir su arijonais, pagrindė ir įtvirtino pamatinius dogminius kalvinistų teiginius, pvz., kalvinistišką Eucharistijos sampratą, Reformatų bažnyčios požiūrį į Šv. Trejybę. A. Volanas laikėsi liuteronų požiūrio ir siekė suvienyti abi LDK evangelikų bažnyčias, 1570 m. Sandomiro visuotiniame sinode paskelbusias politinę vienybę. 1585 metų birželio 14 d. Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva jo rūmuose įvyko liuteronų ir reformatų teologų koliokviumas. Tačiau teologijos požiūriu abi bažnyčios buvo pernelyg susiskaldžiusios, ateityje jų keliai išsiskyrė.
     
  Gausioje poleminėje, publicistinėje, proginėje ir kitokio pobūdžio A. Volano kūryboje  (žinoma per 50 jo darbų) svarstyti ne tik religiniai, bet ir visuomenės sandaros, valstybės ir individo, teisės ir teisingumo bei kiti aktualūs klausimai. Kokia kryptimi turėtų eiti LDK visuomenė, kokia turėtų būti jos teisė, santykiai tarp luomų ir panašios problemos spręstos veikale „Apie politinę ir pilietinę laisvę“. Jis siekė ne tik pateikti susintetintą antikos palikimą ir savo meto mąstytojų požiūrį į visuomenės raidą, bet ir nurodė kriterijus, kaip reformuoti visuomenę, kokia pozityvia kaimynų patirtimi galima remtis.  
     
A. Volanas bandė keisti požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susiskirstymą. Pasak kultūros istorikės Ingės Lukšaitės, „į visuomenę A. Volanas žiūrėjo kaip į individų bendriją, o ne kaip į luomų konstrukciją“. Pripažindamas skirstymosi į luomus būtinybę, keitė luomo sąvokos turinį ir teigė, jog priklausomybė luomui atsiranda ne tik pagal kilmę, gimstant, bet ją galima ir pelnyti,
         
  A. Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentavo, jog visi individai iš prigimties yra laisvi ir lygūs, o valstybė privalo ginti jų laisvę įstatymais, kurie turi galioti visiems vienodai.  
         
atliekant visuomenei reikšmingą darbą. A. Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentavo, jog visi individai iš prigimties yra laisvi ir lygūs, o valstybė privalo ginti jų laisvę įstatymais, kurie turi galioti visiems vienodai. Jis atkakliai reikalavo vienodos bausmės visų luomų asmenims, įvykdžiusiems žmogžudystę. Deja, A. Volano siekis įgyvendinti individo prigimtinę lygybę XVI a. LDK visuomenei buvo per ankstyvas. Kaip ir jo mintys apie visų luomų (ne tik bajorų, bet ir miestiečių bei valstiečių) reikšmingumą. Remdamasis XVI a. II p. Europos visuomenės filosofijos mintimi, A. Volanas bandė paveikti ir formuoti kitokią LDK visuomenės raidos kryptį, papildyti visuomenės nuostatas, elgesio būdus, vertybių hierarchiją miesto kultūros komponentais.
Palikęs ryškų pėdsaką XVI a. LDK politikos ir kultūros gyvenime, humanistas mirė 1610 m. savo Bijutiškių dvare, kurį jam dovanojo globėjas M. Radvila Rudasis.

Raimonda Ragauskienė
Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, sudarė M. Ročka, I. Lukšaitė, Vilnius, 1996; I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis, [Vilnius], 1999, p. 292 etc.