Ūkis / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Anglų pirklių uostas Lietuvoje: Šventoji XVII a. II pusėje

Po XVII a. vid. karų, vadinamo „Tvano“ laikotarpio, Abiejų Tautų Respublika prarado nemažą dalį teritorijos, besiribojančios su Baltijos jūra, ir pajamų, gaunamų iš jūrinės prekybos. Ieškota išeičių. 1662 metais kilo sumanymas (autorius nežinomas) nedideliame Lietuvos pajūrio miestelyje – Šventojoje, anuomet vadintai Žvejų kaimu, įkurti uostą.
Anglai Šventojoje
     
  Šventojoje turėjo būti pastatytas uostas ir 20–50 laivų, atvykusiems naujakuriams numatyta skirti žemės, o būsimam miestui – privilegijų, kurios skatintų prekybą uoste. Iš pradžių sumanymą bandė realizuoti vietiniai pirkliai, tačiau jų jėgų nepakako. Vėliau Šventąja susidomėjo užsienio pirkliai – anglai, olandai.  
     
Naujo uosto įkūrimas Šventojoje prasidėjo valdovo Jono Sobieskio inciatyva. Jis sulaukė ne vieno pasiūlymo iš užsienio pirklių. 1682 metais valdovui uosto įkūrimo planą Šventojoje siūlė Amsterdamo pirklys J. Šmitas. Tačiau uosto statymo darbai buvo patikėti anglų pirkliams. 1679 metais Jonas Sobieskis leido
         
  Manytina, kad prekių apyvarta Šventojoje per metus galėjo siekti apie 1 milijoną auksinų.  
         
Ričardui Boriniui, atstovaujančiam anglų pirklius, statytis namus ir įkurti uostą. Anglai pradėjo kurtis Šventojoje, 45 miestelėnų sodybas (apie 360 gyventojų) turinčiame miestelyje. Apie 1680 m. į naująjį uostamiestį ėmė plaukti anglų pirklių laivai su druskos, vyno, geležies, tabako, šilko, gelumbės kroviniais, už kuriuos jie tikėjosi įsigyti lietuviškų grūdų, linų. Manytina, kad prekių apyvarta Šventojoje per metus galėjo siekti apie 1 milijoną auksinų.
Kaip pajūrio kaimelis vos netapo Janmarienburgu
Praėjus suteiktų lengvatų terminui, po 5 metų, anglų pirkliai vėl kreipėsi į valdovą dėl jų pratęsimo. 1685 metais Jonas Sobieskis suteikė naują privilegiją anglų pirkliams, leidusią jiems toliau statyti uostą: valyti upės vagą, kasti kanalus. Šventojoje leista kurti miestą, kuris turėjo vadintis Janmarienburgu valdovo Jono Sobieskio ir jo žmonos Marijos garbei.
         
  Buvo planuojami dideli darbai, turėję pakeisti Šventosios miestelio vaizdą ir pagerinti laivybos sąlygas uoste.  
         
Be to, būsimo miesto teritorijai turėjo atitekti šalia buvę Paliegirių, Purvių ir Želvės kaimai. Mieste turėjo būti ketvirtadieniais rengiami turgūs ir dvi kasmetinės mugės: pirma – per Tris karalius (sausio 6 d.), antra – artimiausią trečiadienį po šv. Jono Krikštytojo (po birželio 24 d.). Anglų pirklių ketinimai buvo rimti: jie pasamdė uosto įrengimo darbams silezietį inžinierių Markusą Maksimiljoną Kiolerį (von Köhler), planavo per pelkėtą dešinįjį Šventosios krantą pravesti drenažo sistemą, iškasti kanalą. Buvo planuojami dideli darbai, turėję pakeisti Šventosios miestelio vaizdą ir pagerinti laivybos sąlygas uoste. Po kelerių metų anglų atliktų darbų apimtis nebuvo didelė, o būsimas miestas priminė mažą anglų pirklių gyvenvietę, įsikūrusią Šventosios upės kilpose. Istorijos šaltiniuose minimos asmenų, kurie rūpinosi naujo uosto Lietuvoje kūrimu, pavardės: Vilhelmas Gatlis, Ričardas Brinlėjus (Brynley), Tomas Ričardsonas, Jonas Herstas (Hurst), Robertas Arčeris, Aleksandras Smitas, Brunonas Heilmanas, Jonas Drajeris, Vilhelmas Viletas, Jonas Midelhorstas ir kiti.
Neįgyvendinti planai
Bet
 
Įdomybė
 
XVII a. pab. Abiejų Tautų Respublikai praradus nemažą dalį teritorijos, besiribojančios su Baltijos jūra, nutarta įkurti naują prekybinį uostą Šventojoje. Užduotis patikėta anglų pirkliams, o naujasis miestas turėjo vadintis Janmarienburgu valdovo Jono Sobieskio ir jo žmonos Marijos garbei. Deja, įpusėjusios statybos buvo nutrauktos dėl valdovo, jo žmonos ir Anglijos pirklių vaidų.
 
anglų pirklių pradėtam statyti Šventosios uostui nebuvo lemta įsitvirtinti Baltijos jūros prekybinėje rinkoje. Kelios priežastys nutraukė naujo uosto veiklą. Šventosios uosto, kaip galimo stipraus konkurento, bijojo artimiausi Prūsijos uostamiesčiai – Klaipėda ir Karaliaučius. Naujo uosto atsiradimu nebuvo suinteresuoti Lenkijos – Gdansko pirkliai, kuriems Šventoji buvo tolimas konkurentas Baltijos jūroje. Manytina, kad minėtų uostamiesčių pirkliai paveikė ir valdovą Joną Sobieskį, nes jo ir anglų pirklių santykiai pašlijo. Šventosios uosto žlugimą lėmė ir valdovo žmonos siekis daugiau surinkti mokesčių iš anglų pirklių. Prasidėjo aštrūs nesutarimai tarp valdovo, jo žmonos ir Anglijos pirklių. Tiesa, bandyta nesutarimus užglaistyti, tačiau bergždžiai. Be to, atvykėliai nesutarė su Palangos gyventojais, šie neprileido anglų bendrovės laivų prie kranto.
     
  Nusivylę padėtimi anglų pirkliai ėmė keltis atgal į Angliją, o vėliau prasidėjęs Šiaurės karas galutinai nutraukė nebaigto uosto Šventojoje statybas. Šventoji liko Palangos šešėlyje. Naujo uosto kūrimas prisimenamas kaip nedidelis Lietuvos pajūrio istorijos epizodas.  
     
Jonas Drungilas
Z. Kiaupa, Šventosios uostas Palangos seniūnijoje, Palangos istorija, sud. V. Žulkus, Klaipėda, 1999 p. 147–162.