Valstybė ir politika / XIII-XIV a.
Grįžti

Ankstyvoji monarchija – nekonsoliduota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Viduramžių monarchija mažai kuo
 
Įdomybė
 
XIV ir XV a. sandūroje LDK teoriškai apėmė maždaug milijoną kvadrinių kilometrų, bet gyventojų tankumas tebuvo maždaug 3–4 žmonės viename kvadratiniame kilometre. Tai buvo retas apgyvendinimas viduramžiais: štai 1413 m. iš Livonijos pas Vytautą vykęs Burgundijos riteris Žiliberas de Lanua dvi paras nematė jokios gyvenvietės, kol nepasiekė už penkiolikos mylių (viena mylia – maždaug 7 km) esantį Vytauto dvarą.
 
primena teritorinę ir institucinę naujųjų laikų valstybę. Ilgą laiką neegzistavo apibrėžtos ir sienomis nužymėtos šalies teritorijos samprata. Šalį valdė ne valdovo paskirti pareigūnai su daugiau mažiau aiškiomis kompetencijomis, bet valdovui ištikimi giminaičiai ir kilmingi pavaldiniai. Ankstyvoji monarchija buvo politinis darinys, kuris funkcionavo kaip siauro valdančiojo elito atstovų tarpusavio asmeninių ryšių sistema. Tokio darinio egzistencija reikalavo, kad valdančiajam sluoksniui priklausančius asmenis sietų betarpiškas pavaldumo, ištikimybės ir draugystės santykis, o sukurtos politinės tvarkos stabilumui pavojų kėlė kiekviena šią sistemą saistančio valdovo mirtis. Iki pat XV a. nebūta nė vieno nekonfliktiško sosto paveldėjimo atvejo. Valstybės kūrimosi laikotarpiu XIII–XIV a. „politinės“ institucijos būdavo itin nepastovios, atsirandančios pareigybės neretai po kurio laiko išnykdavo, jas keisdavo naujos, šalia sukurtų valstybinių teritorinių struktūrų egzistavo valdymo sistemos neapimti dariniai.
     
  Ankstyvosioms monarchijoms būdingą politinės ir socialinės raidos netolydumą atspindi įtrūkiai valstybingumo tradicijoje. XIV amžiuje valdovai iš Gediminaičių dinastijos mažai ką žinojo apie jų „pirmtaką“ – karalių Mindaugą. Tai liudija apie valstybės formavimosi metu vykusius dramatiškus lūžius. Kelios viena kitą sekusios politinės krizės po Mindaugo nužudymo ir XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais – būdingi ankstyvosios monarchijos reiškiniai, kuomet vidiniai kivirčai ir išorės spaudimas kėlė realų pavojų ką tik susiformavusio politinio darinio tęstinumui. Vis dėlto valstybinės tradicijos atnaujinimas rodo to meto valdančio elito brandą ir dominuojančių grupių pastangas ieškoti naujų integracinių idėjų politinės bendrijos tęstinumui išsaugoti. Svarbiausias veiksnys čia buvo atsiradimas politinio elito, kurį sudarė iškylanti viešpataujanti giminė (stirps regia) ir su ja glaudžiai susijusios diduomenės grupės. Šį elitą sudariusios giminės kilo iš apibrėžto regiono (Lithuania propria), o jas jungė valdų kaimynystė, vedybų giminystė ir besiformuojantys ištikimybės bei draugystės ryšiai.    
     
Dykrų krašto valdymo iššūkiai
Naujas iššūkis politinei bendruomenei buvo atsiradusios galimybės greitam valstybės išsiplėtimui į rytus Gediminaičių laikais. Naujų teritorijų prijungimas vertė ieškoti politinių sprendimų, kurie galėjo
         
  Naujų teritorijų prijungimas vertė ieškoti politinių sprendimų, kurie galėjo užtikrinti teritoriškai menkai integruotos valstybės gyvavimą.  
         
užtikrinti teritoriškai menkai integruotos valstybės gyvavimą. Todėl Gediminaičių kilmės kunigaikščius priimančios rusėniškos žemės išsaugojo savo senąsias socialines struktūras („senovę“ – старина) – vietos didikams buvo paliekamos jų tradicinės teisės ir žemėvalda. Tačiau politiškai visą laiką dominavo valstybės „centre“ esanti diduomenė. Tradicinio branduolio ir augančios periferijos ryšiai menki išliko iki naujos integracinės bangos, kuri Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo XV ir XVI a. 
     
  Net ir viduramžių sąlygomis LDK buvo retai apgyvendintas ir blogų komunikacijų kraštas. Neapgyvendinta teritorija plytėjo tiek į vakarus, tiek į rytus nuo valstybės branduolio. Štai 1413 m. iš Livonijos pas Vytautą vykstantis Burgundijos riteris Žiliberas de Lanua dvi paras nematė jokios gyvenvietės, kol nepasiekė už penkiolikos mylių (viena mylia – maždaug 7 km) esantį Vytauto dvarą. Tokiomis sąlygomis orientuotis padėdavo specialiai skirti tarnybiniai žmonės (vedliai), o saugumą garantuodavo valdovo ženklu pažymėtas dokumentas – „gleitas“.  
     
Jei vakaruose šalies sienos daugiau mažiau buvo aiškios, tai rytuose apie jas kalbėti sunkiau. Polocko, Vitebsko, Smolensko, Černigovo, Kijevo žemės neturėjo natūralių sienų ir buvo sunkiai apginamos ar net suvokiamos. Pietryčiuose driekėsi stepės, kur
         
  Pietryčiuose driekėsi stepės, kur veikiausiai jokia sienų samprata apskritai neegzistavo.  
         
veikiausiai jokia sienų samprata apskritai neegzistavo. Pietvakariuose vyko ginčas su Lenkija ir Vengrija dėl Haličo-Voluinės bei Podolės žemių. Tuo tarpu dėl Palenkės ruseno konfliktas su Mazovijos kunigaikščiais. Milžiniškos (XIV ir XV a. sandūroje LDK teoriškai apėmė maždaug milijoną kvadrinių kilometrų), bet retai apgyvendintos šalies (maždaug 3–4 žmonės viename kvadratiniame kilometre) valdymas rėmėsi mechanizmais, kurie nė iš tolo nepriminė teritorinės valstybės funkcionavimo. 
Valstybės struktūra: kunigaikščio galios centrų tinklas
Valstybės branduolį dar nuo Mindaugo laikų sudarė rytinė etninės Lietuvos dalis ir kai kurios Juodosios Rusios žemės (dab. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos teritorijos) – vad. „tikroji Lietuva“ (Lithuania propria). Čia buvo pagrindinės Gediminaičių dinastijos valdos, stovėjo svarbiausios rezidencinės pilys, driekėsi diduomenės tėvonijos. Šioje teritorijoje egzistavo pakankamai išplėtota didžiojo kunigaikščio dvarų ir pilių sistema – politinis ir ekonominis krašto valdymo centras. Valdovų itinerarai
         
  Didžiojo kunigaikščio „sostinės“ (karališkojo miesto/civitas regia) sąvoka šaltiniuose pirmąkart pasirodė Gedimino valdymo metu.  
         
(dokumentų pagrindu sudaromi Jogailos, Vytauto, Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio kelionių maršrutai) liudija, kad didieji kunigaikščiai didžiąją laiko dalį praleisdavo šiame regione, tik retsykiais apkeliaudami toliau esančias žemes. Tose valdose jie turėjo kliautis vietinių arba Gediminaičių dinastijos vasalinių kunigaikščių ištikimybe.
Valstybės struktūra ilgai išliko nevienalytė. Didysis kunigaikštis valdė per strateginėse šalies vietose išdėstytus valdžios centrus, kuriuose buvo įkūręs pilis ir dvarus su seniūno administracija. Šalia šio valdovo domeno plytėjo paveldimos diduomenės valdos. Didžiojo kunigaikščio „sostinės“ (karališkojo miesto/civitas regia) sąvoka šaltiniuose pirmąkart pasirodė Gedimino valdymo metu. Nuo to laiko Vilniaus valdymas buvo neatsiejamas nuo didžiojo kunigaikščio valdžios, nors apie „sostinę“ galima kalbėti tik sąlygiškai. Dvarų administracija valdė tik valstiečių bendruomenes, o didžiojo kunigaikščio valdžia diduomenės atžvilgiu rėmėsi ne teritoriniu ir administraciniu pavaldumu, bet asmeniniais santykiais.
     
  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimas buvo tikras geopolitinis šuolis: per trumpą laikotarpį iš nedidelės šalies XIII a. vid. išaugo didžiausia teritoriniu požiūriu regiono valstybė. Tai nebuvo vienalytis ir integruotas politinis darinys, tačiau jis turėjo lanksčią ir gyvybingą politinę organizaciją, kurią valdovai ir didikai mokėjo panaudoti, spręsdami įvairias politines problemas. Ši tarp Rytų ir Vakarų, tarp stačiatikybės ir katalikybės balansuojanti bei įvairias konfesijas priimanti (jau tuomet čia gyveno žydų, totorių ir karaimų bendruomenės) šalis ne tik perimdavo svetimas įtakas, bet pamažu skleidė ir savąsias. Teritorinės konsolidacijos ir naujų institucijų kūrimo laikas atėjo XV a. pr., valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui.  
     
Rimvydas Petrauskas
R. Petrauskas, Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje, in: Lietuvos istorijos studijos, t. 16, 2005, p. 19–30.