Kūryba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Antano Tyzenhauzo baleto mokykla

     
  Baletas, sujungęs į dramatišką spektaklį dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus, XVIII a. tapo neatsiejamu dvaro gyvenimo elementu. Prancūzų baletmeisterio Žano Noverre’o (1727–1810) Paryžiuje įkurta pirmoji šokių akademija buvo pavyzdys kitoms šalims. Visoje Europoje išpopuliarėjo rūmų teatrai, kūrėsi baleto mokyklos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje garsėjo Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800) teatras Slanime, Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ (1702–1762) ir jo žmonos Pranciškos Uršulės Radvilienės (1705–1753) puoselėjamas teatras Nesvyžiuje bei Lietuvos rūmų iždininko, Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo (1733–1785) teatras Gardine.  
     

Tyzenhauzo mokykloje – žymiausias Paryžiaus baleto pedagogas
Lietuvos pramonės kūrėjas Antanas Tyzenhauzas davė pradžią lietuviškam baletui. Dar 1772–1774 m. jis išsiuntė į užsienį savo rūmų kapelmeisterį Leoną Sitanskį, pavesdamas užmegzti ryšius su garsiais muzikais, dainininkais ir choreografais.
         
  Antanas Tyzenhauzas siekė Vakarų Europos kultūros naujoves ir pasiekimus diegti Lietuvoje.  
         
Dėl pernelyg didelių prašomų honorarų nepavykus prisikviesti iškilių to meto menininkų, 1774 m. Gardine pasirodė 22-metis Neapolio choreografas Gaetano Petinetti, o jam pavymui – jo brolis šokėjas Lodowiko. Broliai Petinetti ne tik rengė pasirodymus, bet ir mokė aplinkiniuose kaimuose surinktus gabius vaikus. Gardine jie sukūrė spektaklius „Kaimo baletas”, „Dūdų kvartetas”, „Antrasis kepėjų baletas“.
1777–1778 m. A. Tyzenhauzas, lydimas sekretoriaus ir giminaičio, lietuvių kalbos tyrėjo Pranciškaus Ksavero Bogušo, apkeliavo Sileziją, Čekiją, Vokietiją, Nyderlandus, Angliją ir Prancūziją. Antanas Tyzenhauzas siekė Vakarų Europos kultūros naujoves ir pasiekimus diegti Lietuvoje: iš Italijos parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus – baleto mokyklos steigimo idėją. 1780 metais jis pakvietė iš Paryžiaus žymų baleto pedagogą Fransua Gabrielį Ledu (1755–1823), kuriam pavedė baleto mokyklos ir trupės formavimo reikalus. Mokyklos reikmėms buvo atiduota Kreivoji rūmų oficina (lot. officina – dirbtuvė), vadinta Muzikine. Trečiame jos aukšte buvo įrengti miegamieji mokiniams, antrame – repeticijų ir gimnastikos salės, pirmame – pagalbinės patalpos.
Baleto belaisviai
Į baleto mokyklą prievarta buvo renkami gabūs 8–10 metų vaikai iš aplinkinių kaimų valstiečių šeimų. Antano Tyzenhauzo baleto trupės formavimo metodai vaizdžiai atskleisti balerinos Dalios Radvilaitės žodžiais Balio Sruogos (1896–1947) dramoje „Apyaušrio Dalia“:
     
  „O pasakyk už ką mylėt galėčiau?
Kad iš namų mane išplėšti teikeis?
Kad ašarom motulę mano seną
Prie kryžiaus palikai? Kad mano tėvą
Beteisiu vergu pavertei? Mane –
Avim, kurią gali tu skriaust, parduot?..“
 
     

Išlikę dokumentai leidžia nustatyti 1781–1785 m. abiejų lyčių mokinių sudėtį. Mergaitės: Marijona Malinskaitė, Apolonija Darevskaitė, Magdalena Karnickaitė, Dorota Piekarskaitė, Kotryna Slodovskaitė, Marijona Adamavičiūtė, Marijona Ciklinskaitė, Apolonija Holnickaitė, Darata Petruševskytė, Rozalija Lauciūtė, Ona Dyminskaitė, Sofija Makarskytė, Prakseda Grabska, Magdalena Ružinskaitė, Sofija Kvecinskytė Agota Vaitiekūtė.  Berniukai: Mykolas Riminskis, Adomas Bžežinskis, Andrius Kuchalskis, Jurgis Valinskas, Motiejus Gumbinskis, Pilypas Marčinskis, Maksimilijonas Chvalinskis, Juozapas Chmelevskis, Steponas Glinkauskas, Tadas Bžežinskis, Mykolas Sokalskis, Mykolas Hanickis, Andrius Sadkovskis, Teodoras Rochackis.
Alinantis šokėjų ugdymas
Baleto artistų mokymo sistemą atskleidžia dokumentas „Kasdieninių abiejų lyčių vaikų, besimokančių muzikos klasėse, pratybų ir pratimų tvarkaraštis.
         
  Pamokos pradinėse klasėse trukdavo 12 val. per parą, vyresnėse – iki 16 valandų.  
         
16 dalykų po 16 valandų“. Mokymas apėmė ne tik šokio ir muzikos, bet ir bendrojo išsilavinimo dalykus: mokiniai mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, įvaldyti muzikinį raštą. Auklėtiniai buvo suskirstyti į 3 klases pagal amžių: 8–10, 11–14 ir 14–18 metų. Visų klasių mokiniams baleto pamokos truko kasdien po 5–6 valandas. Antros ir trečios klasių mokiniai 2 val. kasdien papildomai mokėsi rašymo ir prancūzų kalbos. Pirmoje klasėje tuo metu vyko matematikos pamokos. Mergaitės mokėsi skambinti klavesinu, berniukai – griežti smuiku, violončele ar altu. Šiems dalykams pirmaisiais metais kasdien buvo skiriama po 1 val., vyresnėse klasėse – iki 5 valandų. Vyresnieji mokiniai mokėsi piešimo (1 val. per dieną), o mergaitės papildomai buvo mokomos rankdarbių.
Pamokos pradinėse klasėse trukdavo 12 val. per parą, vyresnėse – iki 16 valandų. Vaikai keldavosi 5 val. ryto, o gulti eidavo 9 val. vakaro. Visiems buvo privaloma valanda pasivaikščiojimo vakare. Berniukai ir mergaitės buvo mokomi atskirai. Pažengę vyresnieji mokiniai mokė mažesniuosius. Mokymo metodai buvo griežti. Išlaikyti 12–15 val. muštro galėjo ne kiekvienas, pasitaikydavo sunkių susirgimų.
Trupės triumfo jos įkvėpėjas neišvydo
Pirmąją profesionalią A. Tyzenhauzo baleto trupę sudarė 33 baleto mokykloje parengti šokėjai. Vėliau trupė padidėjo iki imponuojančio skaičiaus – 60 šokėjų.
         
  Tai buvo Varšuvos baleto trupės pradžia.  
         
Baleto trupės pasirodymai vyko 1780 m. pastatytame A. Tyzenhauzo teatro pastate, kuris jungėsi su kairiąja rūmų oficina. Suspaustos elipsės formos teatro salė buvo erdvi, dviejuose aukštuose buvo 22 ložės. Keletą kartų perstatytas šis pastatas išliko iki mūsų dienų.
A. Tyzenhauzą nušalinus, trupė perkelta į Pastovio dvarą. Kai A. Tyzenhauzas mirė, globoti baleto šokėjus ėmė karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. 1785 metų birželio pabaigoje 30-ies šokėjų grupė atvyko į Varšuvą, kur surengė pasirodymą valdovui Lazienkų rezidencijoje. 1785-ųjų rugpjūčio 15 d. viešojoje Krasinskių rūmų teatro scenoje parodžiusi F. G. Ledu baletą „Hilas ir Silvija“ pagal prancūzų kompozitoriaus Fransua Žozefo Goseko muziką, trupė sulaukė publikos pripažinimo. Tai buvo Varšuvos baleto trupės pradžia.
 
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
 
Literatūra: S. Kościałkowski, Antoni Tyzenhauz: Podskarbi nadworni Litewski, t. 1–2, Londyn, 1970; Ю. Гардзееў, Рамантык эпохі Асветніцтва: Антон Тызенгаўз, Мінск, 2008.