Tautinė ir religinė įvairovė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Antitotoriškas Petro Čyževskio pamfletas

Nežinomas autorius Petro Čyževskio vardu XVI a. pr. lenkiškai parašė vienintelį Abiejų Tautų Respublikoje sukurtą antitotorišką pamfletą – „Tikrasis totorių Alfurkanas, padalytas į keturiasdešimt dalių“ (lenk. „Alfurkan Tatarski prawdziwy na czterdziestu cześći rozdzielony). Šis pamfletas buvo populiarus, po pirmojo 1616 m. leidimo sekė dar mažiausiai trys (1617 (Vilniuje, Juozapo Karcano spaustuvėje), 1640, 1643).
Krikščioniškų tautų „priešai“
     
  Yra žinomas ir dar vienas, beveik identiško turinio, bet kiek kitokios struktūros tulžingas antitotoriškas tekstas „Alkoranas – tai mahometonų sektos įstatymas arba tikėjimas, kurio laikydamiesi totoriai gyvena“ (lenk. Alkoran, to iest zakon abo wiara Sekty Machomentanskiej: wedlug ktorego Tatarowe zywot swoy prowadza, 1616), bet pasirašytas ne Petro, o Motiejaus Čyževskio vardu. Iki šiol nežinoma „Alfurkano“ autorystė, nors antrasis jo leidimas pasirašytas „Petro Čyževskio, kurio tėvą nužudė totorius iš Vokės Assanas Alejevič“ vardu, bet istorikai neabejoja, kad tai – slapyvardis. Nėra aiški ir šio tulžingo asmens socialinė kilmė, vieni mano jį buvus dvasininku, kiti – bajoru. Iš pamfleto tekste pasitaikančių lituanizmų galima daryti prielaidą, kad Petras Čyževskis veikiausiai kilęs iš lietuviškai kalbėjusios LDK dalies. Jo siūlomi būdai, kaip atversti totorius į katalikybę, ir tai, kad minint krikščionybę labiau pabrėžiama būtent katalikiška jos atšaka, leidžia manyti, kad „Alfurkano“ autorius buvo šios konfesijos atstovas.  
     

Pamfleto pasirodymas ir populiarumas, jo užgaulus tonas islamo ir totorių gyvensenos atžvilgiu LDK nepaliko abejingais ir totorių. Jų atsaku į Petro Čyževskio pateiktus kaltinimus ir interpretacijas buvo, manoma, dingęs, lenkų kalba rašytas totoriaus Azulevičiaus veikalas „Totorių apologija“. Žinant kitų LDK įvykusių viešų, knygomis pasklidusių polemikų turinį, toną ir
         
  Totoriai sykiu su žydais vertinti kaip „dideli ir svarbiausi nedraugai ne tik krikščionių religijai, bet ir visoms krikščionių tautoms ir jų turtui“  
         
argumentų pateikimo
 
Įdomybė
 
Nežinomas autorius Petro Čyževskio vardu XVI a. pr. lenkiškai parašė vienintelį Abiejų Tautų Respublikoje antitotorišką pamfletą – „Tikrasis totorių Alfurkanas, padalytas į keturiasdešimt dalių“ (lenk. „Alfurkan Tatarski prawdziwy na czterdziestu cześći rozdzielony). „Alfurkane“ greta kitų negerovių ir žalų totoriams yra priskirtas krikščionių ritualinės žmogžudystės mitas (vienas ryškiausių antijudaistinių, vėliau ir antisemitinių siužetų), kaip siekis fiziškai išnaikinti krikščionis, esą totoriai turį „Muchamedo leidimą tuos, kurie nenori pereiti į jų bjaurią sektą, nužudyti“.
 
manierą, galima manyti, kad apsižodžiavimas tarp katalikų ir musulmonų LDK įvyko, tačiau dėl istorijos vingių galima įvertinti tik vienos pusės nuostatas. Petro Čyževskio neigiamų vertinimų atspirtis buvo totorių nekrikščioniškumas (totoriai sykiu su žydais vertinti kaip „dideli ir svarbiausi nedraugai ne tik krikščionių religijai, bet ir visoms krikščionių tautoms ir jų turtui“). Jis apgailestavo dėl Vytauto naivumo ir nepragrįstų lūkesčių („neturėk jokios vilties, kad kada nors savo valia [totoriai] priimtų krikščionišką tikėjimą“), kad LDK totoriai kaip Lenkijoje krikštysis ir įsilies į vieną tautą (čia autorius pritaikė lenkų istoriko Jono Dlugošo versiją apie totorius, atvykusius kaip karo belaisvius), dėl to esą suteikęs jiems žemės ir dvigubą atlygį (teismo skiriama bauda įvykdžius nusikaltimą). Vilniuje išspausdinta antrojo „Alfurkano“ leidimo knyga yra aštuoniasdešimties puslapių, ji suskirstyta į trisdešimt tris nevienodo ilgio skyrius: nuo totorių įsikūrimo, svarstymų apie jų bajorystės realumą LDK ir jos požymius, krikščiones totorių žmonas, karybos savitumus, pranašą Muchamedą iki asmeninių autoriaus palinkėjimų LDK musulmonams. Šaržuoti siužetai islamo tema sudėti knygos pabaigoje (pvz., „Dėl kokios priežasties Pranašas Muchamedas Abdulavičius uždraudė totoriams gerti vyną“ ar „Kaip Muchamedas Abdulavičius ant kumelės jojo Korano ir Alkorano iš dangaus [pasiimti]“).
Kliuvo ir žydams, ir čigonams
     
  Petro Čyževskio pasirinkta rašymo maniera, veikalo struktūra (teiginys ir jo įrodymas), įtaigus („ne tik skaitymui, bet ir įsiminimui“), užgaulus, o kartu skaitytojui patrauklus ir asociatyvus dėstymas leidžia manyti, kad „Alfurkano“ autorius buvo neblogai susipažinęs su savo gyvenamo laikotarpio įvairių pakraipų antiliteratūra (antižydiška, antikrikščioniška, antikatalikiška ar antireformatoriška). Tiesa, yra pora ypatumų. „Alfurkane“, kitaip nei būdinga to laikotarpio religinei polemikai ir antijudaistiniams  tekstams (juose pagrindinis dėmesys telkiamas į religijos kritiką), daug dėmesio skiriama totorių gyvenimo būdui ir įsivaizduojamiems jo savitumams, tariamam totorių elgesiui pagrįsti ar jų tradicijoms interpretuoti bei aiškinti. Antrasis savitumas – geras visuomenės etninės ir konfesinės sanklodos supratimas ir bandymas, perspėjant skaitytojus, įvertinti ir argumentuoti įvairių grupių kenksmingumo krikščioniškai visuomenei mastą.  
     
„Alfurkano“ autorius, ieškodamas atsakymo į klausimą, „kuris iš jų geresnis – žydas, totorius ar čigonas?“, lygina šių grupių  papročius, dorumą ir menamą elgesį. Jis jaučia, kad krikščionys (čigonai) su nekrikščionimis (žydais ar totoriais) nelygintini religijos požiūriu. Lyginimą Petras Čyževskis taiko tiek, kiek kiekvienos aptariamos temos atveju šis būdas yra naudingas pagrindiniam autoriaus sumanymui atskleisti totorių žalingumą. Greta požiūrio į totorius savitumų, nulemtų istorinių ar sociokultūrinių totorių
         
  „Alfurkano“ autorius, ieškodamas atsakymo į klausimą, „kuris iš jų geresnis – žydas, totorius ar čigonas?“, lygina šių grupių  papročius, dorumą ir menamą elgesį.  
         
įsigyvenimo LDK aplinkybių, nė neminint žydų, yra aiškiai juntama gausesnės antijudaistinės literatūros įtaka, spėjusi įsitvirtinti antižydiška retorika ir jos pritaikymas požiūriui į totorius reikšti. Štai pora pavyzdžių. „Alfurkane“ greta kitų negerovių ir žalų totoriams yra priskirtas krikščionių ritualinės žmogžudystės mitas (vienas ryškiausių antijudaistinių, o vėliau ir antisemitinių siužetų), kaip siekis fiziškai išnaikinti krikščionis, esą totoriai turį „Muchamedo leidimą tuos, kurie nenori pereiti į jų bjaurią sektą, nužudyti“. Nusižiūrėti iš antijudaistinės literatūros yra ir svarstymai apie tariamai įgimtą totorių dvoką – ožkų prakaito ir išmatų kvapą, kurį Petras Čyževskis grindžia asmenine patirtimi, gauta apsilankius totorių namuose ar su jais bendravus. „Alfurkano“ atsiradimas rodo, kad XVII a. pr. bent dalis LDK visuomenės žinojo kai kuriuos islamo savitumus (pvz., totoriai švenčią penktadienį, negeria vyno; žinotas Muchamedo vardas, Koranas, žodžiai mečetė, mula). Šio pamfleto populiarumas ir jo pakartotiniai leidimai skleidė negatyvias interpretacijas.
 
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė