Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Antkapiai LDK XVI–XVII a.

     
  Palaidojimo vietos žymėjimas būdingas visoms kultūroms ir epochoms. Tačiau jis ne visuomet buvo vienodas. Dažniausiai sutinkama forma – epitafija (antkapinis įrašas) bažnyčioje, o palaidojimų vietų žymėjimas kapinėse siejamas su vėlyva tradicija. Vakarų Europoje antkapiai, žymintys žinomų asmenų palaidojimo vietą, pradeda plisti XII amžiuje. Lenkijoje vienas pirmųjų, manoma, sau antkapį Vavelio katedroje dar gyvas būdamas užsakė Jogaila (m. 1434). LDK antkapiai paplito tik XVI a. viduryje. Tai paaiškina, kodėl nebuvo sukurti 1484 m. mirusio karalaičio šv. Kazimiero ar 1506 m. mirusio ir vienintelio Vilniuje palaidoto ATR valdovo Aleksandro antkapiai. Jei jie būtų gyvenę šimtmečiu vėliau, antkapiai jiems būtų buvę sukurti.  
     
Antkapių „mados“ pradininkai
Pirmasis antkapis Vilniaus katedroje ir, kiek žinoma, visoje LDK, įrengtas 1535 metais. Karalienės Bonos užsakymu, praėjus daugiau kaip šimtmečiui po mirties, sukurtas antkapis Ldk Vytautui. Deja, iš Vilniaus katedros, kaip ir Vytauto palaikai, antkapis dingo XVII a. viduryje. Nėra žinoma, kaip tiksliai jis atrodė, tačiau manoma, kad jis galėjo būti panašus į 1539 m. mirusio LDK kanclerio Alberto Goštauto antkapį Vilniaus katedroje. Jame didikas vaizduojamas pilnafigūris, su šarvais, laikantis
         
  XVII a. II ketvirtis – savotiškas antkapių „aukso amžius“ Vilniuje.  
         
karinius nuopelnus simbolizuojančius vėliavą ir kalaviją. Šie du pirmieji antkapiai išpopuliarino tokį palaidojimo vietos įamžinimą visame krašte. Netrukus keli antkapiai buvo sukurti Vilniaus vyskupams, Žygimanto Augusto dviem Vilniuje palaidotoms žmonoms, antkapiai pradėti įrenginėti ir kitose bažnyčiose. Nuo to laiko susidomėjimas antkapiais didėjo. Beveik visi ankstyvieji antkapiai buvo gaminami svetur, dažniausiai Krokuvoje, po to gabenami ir įrengiami vietoje, nes LDK nebuvo tinkamų medžiagų (marmuro, akmens) ir meistrų. Tačiau XVII a. I p., į Vilnių atvykus Šv. Kazimiero koplyčią puošusiems skulptoriams, ne vienas antkapis jau buvo kuriamas ir vietoje, dažnai iš koplyčiai skirtų marmurų likučių. XVII a. II ketvirtis – savotiškas antkapių „aukso amžius“ Vilniuje. Tuo metu čia sukurta daugiau antkapinių paminklų nei per visą šimtmetį iki tol. XVII amžiaus vid. dėmesys antkapiams mažėjo. Jie neišnyko, tačiau jų populiarumas buvo mažesnis nei XVII a. I pusėje. Dažniau pasitenkinama paprastesne epitafija su gausiu asmenį aprašančiu ir išaukštinančiu tekstu nei skulptūrine kompozicija antkapyje. Antkapiai būdavo gaminami iš įvairių spalvų marmuro, kartais akmens ir smiltainio. XVIII a. antkapiuose pasitaiko stiuko lipdybos.
Paminklinės plokštės – meno istorijos ir pasaulėžiūros šaltiniai
Antkapiuose atsispindi meninių nuotaikų kaita, pritaikomos naujovės. Štai Alberto Goštauto figūra antkapyje vaizduojama dar archajiškai, perteikta pagal viduramžiškus principus. Čia figūra pavaizduota statiškai, kartu ir reprezentatyviai – A. Goštautas guli ant pagalvės tarsi pašarvotas po mirties, tačiau kojų padėtis ir tvirtai rankoje suspaustas vėliavos kotas leidžia jį įsivaizduoti tvirtai stovintį. Tuo tarpu netrukus sukurtame Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio antkapyje mirusysis pavaizduotas gulintis šiek tiek šonu, tarsi lengvai prisnūdęs, pakišęs ranką po galva. Tai liudija pasaulėžiūros kaitą ir norą mirtį perteikti kaip trumpą sapną – netrukus Paskutinio Teismo trimitų pažadintas vyskupas kelsis ir žygiuos į amžinybę. Panašiai asmenys vaizduojami ir XVII a. pr. – tarsi trumpam prigulę. Kūdikystėje mirusio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnelis antkapyje vaizduojamas pusplikis, tarsi staiga užsnūdęs trumpam vaiko miegui, iš rankos nepaleisdamas gėlės žiedo.
Įmantrūs mirties meno šedevrai
Antkapiai įrengiami įvairūs – nuo nedidelio antkapinio paminklo su mirusiojo biustu iki didžiulio paminklo su keliomis mirusiųjų figūromis. Alšėnų bažnyčioje buvo įrengtas LDK pakanclerio Pauliaus Sapiegos (m. 1635) ir jo trijų žmonų antkapis, kuriame pavaizduotos keturių mirusiųjų figūros. Įspūdingu
         
  Antkapis, įrengtas kaip praėjimas, simbolizuoja perėjimą iš žemiškojo į Amžinąjį gyvenimą.  
         
dydžiu išsiskiria Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje įrengtas LDK etmono Leono Sapiegos (m. 1633) ir jo žmonų antkapis. Maždaug 5 m pločio, 2 m gylio ir 10 m aukščio kompozicija įrengta kaip bažnytinis suolas, pastatytas prie didžiojo altoriaus, todėl jame galėjo prisėsti vėlesni Vilniaus bernardinių geradariai. Prisėsti antkapyje – reta galimybė.
 
Įdomybė
 
Pirmasis antkapis Vilniaus katedroje ir, kiek žinoma, visoje LDK įrengtas 1535 metais. Karalienės Bonos užsakymu sukurta paminklinė plokštė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Deja, iš Vilniaus katedros, kaip ir Vytauto palaikai, antkapis dingo XVII a. viduryje.
 
Priešais pavaizduotos dvi mirusios Sapiegos žmonos, centre, kiek aukščiau, – pats didikas. Antkapis turtingas įvairiais siužetais, herbais, vien figūrų čia pavaizduota 19. Viršutinėje dalyje pavaizduota Kristaus Prisikėlimo scena: išsigandę, tuščią kapą radę kareiviai ir aukštyn kylančio Prisikėlusio Kristaus figūra. Tokios scenos, suteikiančios viltį atgimti Amžinajam gyvenimui ir pačiam mirusiajam, neretai vaizduojamos barokiniuose antkapiuose.
Atsiranda naujų mirusiojo vaizdavimo antkapyje tipų. Pilnafigūriai asmenys vaizduojami ne tik gulintys, tačiau ir klūpantys (dažniausiai) prieš Nukryžiuotąjį, tarsi liudydami Kristaus Kančios atpirkimo galią. Kartais antkapiuose pavaizduojamas tik mirusiojo biustas ar jo galva, nemažai ploto skiriant įrašui. Išskirtinis Šv. Mykolo bažnyčioje (Vilniuje) įrengtas LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos (m. 1635) antkapis. Tai bene pirmasis tokio tipo antkapis ATR. Jis įrengtas kaip portalas, puošia durų į zakristiją įrėminimą. Antkapis, įrengtas kaip praėjimas, simbolizuoja perėjimą iš žemiškojo į Amžinąjį gyvenimą. Gaila, kad XX a. vid. dingo viršutinėje antkapio dalyje buvęs mirusiojo biustas, liko tik du liūdnai prie mirusiojo karsto rymantys angeliukai.
 
Mindaugas Paknys
Literatūra: Marija Matušakaitė. Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK. Vilnius, VDA leidykla, 2009.