Teisė, teisingumas / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai

Ištrauka iš XIX a. 4 deš. „Lietuvių katekizmo“:
                  – Kas yra lietuvis?
                  – Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto.
     
  1529 09 29 pradėjo galioti Pirmasis Lietuvos Statutas (PLS), kuriame buvo numatyta galimybė į jį įrašyti naujas normas, kai jas sankcionuos seimas. Todėl XVI a. 4 deš. pab. gimė PLS išplėstinė redakcija. Tačiau ir patobulinto Statuto taikymas praktikoje atvėrė nemažai spragų. Svarbiausia, kad dėl didelio ponijos pasipriešinimo liko neįgyvendinta bajorų politinės ir teisinės emancipacijos programa. Todėl jau 1544 m. Brastos seime bajorai prašė valdovą „pataisyti“ Statutą.   
     
Kova už bajorijos laisves
Antrajam Statutui (ALS) parengti Žygimantas Augustas 1551 m. sudarė 10 žmonių komisiją konfesinio pariteto pagrindu: 5 katalikai (komisijos pirmininkas – būsimasis Žemaičių vyskupas Jonas Domanovskis, Vilniaus kanauninkas Stanislovas Gabrielavičius Narkuskis, valdovo sekretorius Augustinas Rotundas ir bajorijos atstovai bei teismo praktikai – Povilas Ostrovickis ir
         
  Aukšto rango jurisprudencijos žinovų, Romos ir kanonų teisės daktarų A. Rotundo ir P. Roizijaus veikla lėmė ryškią romėnų teisės įtaką ALS normoms.  
         
Martynas Volodkavičius) bei 5 stačiatikiai (asmenys nežinomi). Po komisijos pirmininko mirties (1563) joje ėmė dirbti Petras Roizijus. Aukšto rango jurisprudencijos žinovų, Romos ir kanonų teisės daktarų A. Rotundo ir P. Roizijaus veikla lėmė ryškią romėnų teisės įtaką ALS normoms. Jame taip pat buvo įstatymiškai įtvirtintos 1557 m. žemės (Valakų) ir bajorų išsireikalautos 1564–1566 m. teismų bei administracijos reformos, t. y. įteisintas  LDK suskirstymas į pavietus, kurie tapo bajorų teisminės, politinės ir karinės veiklos centrais; pavietų seimelių, rinkusių atstovus į LDK seimą, įvedimas; bajorų luominio teismo sukūrimas. ALS buvo priimtas 1564–1566 m. Vilniaus ir Bielsko seimuose, o įsigaliojo 1566 03 01, tačiau jau 1566 m. Brastos seime buvo priimta reikšminga pataisa, suteikusi teisę bajorams laisvai disponuoti žemėvalda.
Antrąjį Statutą sudarė 14 skyrių (pridėtas specialus VIII skyrius apie testamentų sudarymą, kurio PLS nebuvo, pakeista skyrių išdėstymo tvarka), kuriuose buvo 368 straipsniai. Daugiausia buvo papildyti: III sk. apie bajorijos laisves, IV sk. apie teismą ir teisėjų rinkimą bei VII sk. apie disponavimą nekilnojamu turtu. Nepaisant valdovo pažado ALS išspausdinti, šis, kaip ir PLS, plito nuorašais (šiandien išlikę 58 nuorašai rusėnų, lenkų ir lotynų k.): į vienus jau buvo įrašytos svarbios Brastos seimo pataisos, į kitus – ne. Tai kėlė painiavą.
Spausdinta įstatymo raidė
Ponijos ir bajorų siekis Liublino unijos išvakarėse įtvirtinti LDK savarankiškumą vertė skubėti, todėl kai kurios ALS normos liko netobulos. 1568 metais Gardino seime buvo sudaryta komisija ALS „pataisyti“. Pasirašius Liublino uniją, 1569 m. buvo suformuota nauja 12 asmenų komisija, vadovaujantis luominiu ir teritoriniu principu. Jai vadovavo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Liublino seime Lenkijos ponų iškeltą reikalavimą suvienodinti ALS normas su Lenkijoje galiojusiais įstatymais
 
Įdomybė
 
Lietuvos teisės kodifikavimo dinamizmas (per 60 metų – trys statutai) – fenomenas to meto Europoje. Ypač pažangus Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.), kuris pirmą kartą Europos istorijoje atskyrė įstatymų kūrimo, teisminę ir vykdomąją valdžias.  
 
(tai turėjo palengvinti LDK ir Lenkijos integraciją) komisija nevykdė. Trečiojo Statuto (TLS) rengimas užsitęsė. Valdant Steponui Batorui, ypač po komisijos pirmininko mirties (1580), TLS kodifikavimo darbai persikėlė į LDK kanceliariją ir į seimelius, kuriuose bajorai aktyviai reiškė savo nuomonę. Manoma, kad 1582 m. TLS projektas buvo parengtas. Paskutiniuoju jo tobulinimo laikotarpiu ypač daug nuveikė LDK kancleris Eustachijus Valavičius ir pakancleris Leonas Sapiega, kurio pastangomis, pasinaudojus sudėtinga vidaus politine situacija Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) renkant naują valdovą, pavyko pasiekti, kad Zigmantas Vaza 1588 01 28 patvirtintų TLS, įsigaliojusį nuo 1589 01 06.
TLS originalas rusėnų k. buvo išspausdintas L. Sapiegos lėšomis Vilniuje, Mamoničių spaustuvėje 1588 metais (vėliau perspausdintas 1592–1593 ir 1600 m., nurodžius I leidimo datą). Lenkiškas vertimas pirmąkart išspausdintas 1614 m. Vilniuje, o vėliau – dar 7 kartus (1619, 1623, 1648, 1693, 1744, 1786 ir 1819), o 1811 m. Sankt Peterburge – vertimas į rusų ir lenkų kalbas. TLS struktūra, lyginant su ALS, nepakito. Jį sudarė 14 skyrių (tik patikslinti kai kurių skyrių pavadinimai), kuriuose – 487 straipsniai. Labiausiai papildyti šie skyriai: III sk. „Apie šlėktijos laisves ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“, IV sk. „Apie teisėjus ir apie teismus“ ir IX sk. „Apie smurtą, apie sumušimus, apie bajorų galvapinigius“. Šių skyrių normos garantavo Lietuvos valstybės teritorijos neliečiamybę (ir net valdovo įsipareigojimą grąžinti užimtas LDK žemes), užtikrino bajorų teises bei laisves ir jų saugumą.
Laiką pralenkęs pasaulietinės teisės manifestas
Fenomenalus to meto Europoje teisės kodifikavimo dinamizmas (per 60 metų – trys statutai) liudija teisinės minties brandą ir spartų visuomenės modernėjimą. Lietuvos Statutai juridiškai įteisino valstybės santvarką ir valdžios institutų funkcijas bei prerogatyvas (PLS įtvirtino Ponų tarybos viešpatavimą; ALS – bajorų demokratiją ir parlamentinę sistemą; TLS – pirmąkart Europoje
         
  PLS įtvirtino Ponų tarybos viešpatavimą; ALS – bajorų demokratiją ir parlamentinę sistemą; TLS – pirmąkart Europoje atskyrė įstatymų kūrimo, vykdomąją ir teismo valdžias  
         
atskyrė įstatymų kūrimo, vykdomąją ir teismo valdžias), įgyvendino luominės teisinės valstybės idėją. Visuose Statutuose didžiausias skyrius (PLS – VI, o ALS ir TLS – IV) reglamentavo teismų sistemą ir jų kompetenciją, teismo proceso principus ir mechanizmą bei teisėjų etiką. TLS buvo įteisintas dar 1581 m. įsteigto Lietuvos vyriausiojo tribunolo, kaip aukščiausios apeliacinės teismo instancijos, statusas. Istoriografijoje Statutai laikomi LDK feodalų konstitucija, kuriai būdingas išskirtinis pasaulietiškumas. Statutai nereguliavo valstybės ir Bažnyčios santykių, juose nėra religijos ar Bažnyčios įžeidimo sampratos, o į ALS ir TLS įrašyti straipsniai nustatė pasauliečių bajorų neteismingumą bažnytiniam teismui civilinėse bylose.
         
  Istoriografijoje Statutai laikomi LDK feodalų konstitucija, kuriai būdingas išskirtinis pasaulietiškumas.  
         
Tačiau juose įtvirtinta krikščioniška ideologija (jau PLS įteisino asmeninės atsakomybės už nusikaltimą principą, nekaltumo prezumpciją, viešą teismą ir kt.). ALS, patvirtinęs 1563 06 07 valdovo privilegiją, sulyginusią stačiatikių ir katalikų teises, skelbė religijos išpažinimo laisvę, o į TLS buvo įrašytas 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas Pax inter dissidentes in religione, paskelbęs visų krikščioniškų konfesijų lygybę. Kita vertus, TLS smulkiai aptartos visų bajorų teisės, net „eismo taisyklės“: nurodomas vieškelių plotis; vežimų, pėsčiųjų ir raitųjų pirmenybė, prasilenkiant kelyje, ir panašūs dalykai.
Valstybės ir piliečio laisvių įstatymas
Visų Lietuvos Statutų specifika – specialus skyrius (PLS – IV, o ALS ir TLS – V), reglamentavęs bajorių turtinę padėtį ir skyręs didžiulį dėmesį moterų asmens saugai, įteisino dvigubai didesnes kompensacijas už moterų (nei už to paties luomo vyrų) sužeidimą ir nužudymą.
Statutai įteisino luomų ir socialinių grupių statusą: kilmingųjų privilegijuotą padėtį, o ALS ir TLS – valstiečių įbaudžiavinimą.
         
  Teisėjams rekomenduojama, nesant pakankamų įrodymų, verčiau išteisinti, o ne bausti nekaltą.  
         
Bet pastariesiems Statutams būdingas teisės humanizavimas: nuolat ribojami žmogaus nelaisvės šaltiniai (TLS liko tik vienas – karo belaisviai), laikantis principo, jog laisvas žmogus už jokį nusikaltimą negali būti atiduotas vergijon. TLS net panaikino nelaisvųjų terminą, nurodydamas juos vadinti dvaro šeimynykščiais. Jame numatyta mirties bausmė už tyčinį valstiečio nužudymą, sušvelninta nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė; teisėjams rekomenduojama, nesant pakankamų įrodymų, verčiau išteisinti, o ne bausti nekaltą.
TLS, kuriame nepaminėta Liublino unija, išliko draudimas svetimšaliams įsigyti žemės (sėslumą) ir tarnybas (urėdus) Lietuvoje. Šios normos nukreiptos prieš Lenkijos šlėktų įsigalėjimą LDK. Nors TLS gynė atskiras LDK valstybės struktūras ATR sudėtyje, jis panaikino LDK seimą, įteisindamas tik priešseiminį LDK delegatų suvažiavimą Slonime, o visi įstatymai turėjo būti priimami bendrame Lenkijos ir LDK seime.
     
  Lietuvos politinės raidos aplinkybės lėmė, kad Statuto, kaip didžiausios bajorų vertybės   samprata, XVIII a. net sustiprėjo. Diskusijas dėl bendro ATR teisės kodekso nutraukė kaimynų agresija ir valstybės sužlugdymas. Didesnę Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos, caras išsyk ir visų TLS skyrių galios nepanaikino. Tačiau nuslopinus 1830–1831 m. sukilimą, 1840 m. TLS veikimas lietuviškose gubernijose buvo grubiai pakeistas Rusijos įstatymais.  
     
Irena Valikonytė
I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, I ir II t., Kaunas, 1934, 1936, 1938; S. Lazutka, Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha, Kaunas, 1994.