Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Apie Vilniaus lietuviškumą XVII a.

Sudėtinga Vilniaus (ir ne tik) istorijoje nustatyti miesto gyventojų tautinę sudėtį, nes iki pirmojo Rusijos gyventojų surašymo 1897 m. tautybės, išskyrus žydus ir totorius, buvo fiksuojamos retai. Miesto istorijos pradžioje (XIII–XIV a.) vilniečių daugumą sudarė lietuviai,
 
Įdomybė
 
Apie lietuvių kalbos paplitimą tarp vilniečių XVI a. pab. liudija ir toks negražus atvejis: kai 1592 m. pirmojo žydų pogromo metu įsiutusių vilniečių minia veržėsi į žydų namus, jų vadas, o paskui jį ir minia, kaip rusėniškai rašoma teismo pareigūno ataskaitoje, lietuviškai ir rusėniškai šaukė: „Muski, muski...“ (S. Beršadskij).
 
suėję iš aplinkinių lietuviškų žemių, nors XIV a. istoriniai bei archeologiniai šaltiniai rodo, kad čia jau gyveno žmonės ir iš Vakarų („vokiečiai“), ir iš Rytų (rusėnai) Europos. XV–XVI a. įsigalėjo krikščionybė, išliko nemažai rašytinių šaltinių, kuriuose vilniečių vardai, tėvavardžiai, pavardės ir pravardės užrašyti kirilica ar lotyniškomis raidėmis, dažniausiai rusėniška, lenkiška ar lotyniška formomis. Deja, mūsų istorija taip susiklostė, kad plėsdami savo valstybę ir ilgai nepriimdami krikšto, o su juo ir rašto kultūros, mes iš pajungtų kraštų automatiškai priėmėme jau susiformavusią kirilicos rašto sistemą bei rašto kalbą. Po Liublino unijos palaipsniui įsigalėjo stipresniojo unijos partnerio susiformavusi rašto sistema ir rašto kalba. Tad raštui lietuvių kalba teliko dvasinių poreikių aptarnavimo funkcija. O apie lietuvių kalbos paplitimą tarp vilniečių XVI a. pab. liudija ir toks negražus atvejis: kai 1592 m. pirmojo žydų pogromo metu įsiutusių vilniečių minia veržėsi į žydų namus, jų vadas, o paskui jį ir minia, kaip rusėniškai rašoma teismo pareigūno ataskaitoje, lietuviškai ir rusėniškai šaukė: „Muski, muski...“ (S. Beršadskij).
Teismų šaltiniai: vilniečiai vaidijosi ir lietuviškai
XVII a. I p. Vilniuje buvo parengta ir išleista religinio pobūdžio leidinių vilnietiška tarme (K. Sirvydas, J. Jaknavičius) bei K. Sirvydo lenkų-lotynų-lietuvių k. žodynas. Mieste tuo metu gyveno nemažai lietuvių. Tai liudija asmenvardžiai, užrašyti Šv. Jono bažnyčios metrikų knygoje, bei joje šalia lenkiškų sakomi ir lietuviški pamokslai iki XVIII a. I ketvirčio (Z. Zinkevičius).
         
  „XVII a. pradžioje Vilniaus apylinkės dar tebebuvo palyginti visai lietuviškos. Mieste taip pat tuomet dar plačiai skambėjo senovinė rytų aukštaitiška Vilniaus lietuvių kalba“ (Z. Zinkevičius).  
         
Aplink Vilnių esančiame Ašmenos paviete (iš dalies ir Lydos) gyventojų daugumą sudarė lietuviai, jau nekalbant apie Trakų ar Ukmergės pavietus. „XVII a. pradžioje Vilniaus apylinkės dar tebebuvo palyginti visai lietuviškos. Mieste taip pat tuomet dar plačiai skambėjo senovinė rytų aukštaitiška Vilniaus lietuvių kalba“ (Z. Zinkevičius). Tai patvirtina ne tik filologinių, bet ir istorinių šaltinių duomenys, pvz., inventoriai, kuriuose dar gausu lietuviškai skambančių asmenvardžių, o ir už daugumos suslavintų krikščioniškų asmenvardžių tuo metu gal dar slepiasi lietuviškai kalbantys žmonės, nors etnonimai vargu ar gali atskleisti vilniečių etninę priklausomybę. Kaip rodo Agniaus Urbanavičiaus tyrimai, XVII a. II p. dauguma naujųjų Vilniaus miestiečių atvyko būtent iš šių regionų, tad neabejotina, jog ir anksčiau buvo panaši padėtis. Nors slavėjimo procesai buvo prasidėję ir čia, o dideliame mieste šie procesai spartėjo, lietuvių kalba buvo neprestižinė, laikoma daugiau valstiečių kalba.
     
  To meto Vilniuje tautybės klausimas vargu ar kam rūpėjo. Kaip pastebėjo Davidas Frickas, net gyventojų tikyba nelabai ką domino. Jis pateikia lenkiškai užrašytą įdomią 1686 m. bylą, susijusią su lietuvišku žodžiu płaktynik (išplaktasis), kai taip pavadintas vilnietis atsakovą padavė į teismą už garbės įžeidimą. Daroma išvada, kad ir XVII a. II p. lietuvių kalbą žinojo dalis vilniečių, nes suprasta, kas norėta pasakyti, bet nepakankamai, nes dokumente pažymėta, kad tai lietuviškas žodis,  lenkiškai aiškinta jo prasmė. Tai, kad lietuvių kalba Vilniuje buvo žinoma ir vartojama, atsiminimuose liudija lenkų šlėkta Janas Chrizostomas Pasekas, kuris 1662 m. Vilniuje susimušė su miestiečiais, o kai šie pabėgo, ant namo sienos lenkiškai užrašė lietuvius įžeidžiantį eilėraštį, kuriame panaudojo ir kelis iškraipytus lietuviškus žodžius (kukutis, gėras, batviniai, Li[e]t[u]wos), dėl kurių miestiečiai skundėsi labiau nei dėl sužeistų draugų.  
     
Lietuviškumo pėdsakai Vilniaus vietovardžiuose
Jėzuitų ginče su miesto magistratu 1646 m. dėl valdų Lukiškėse lietuvių kalba vartojama bandant paaiškinti kai kuriuos Vilniaus vietovardžius. Štai upelis Solsupiu vadinamas dėl džiūstančio Šaltupio (Hibernia) upelio, kurį maitinantys šaltiniai nukreipti į miesto vandentiekį, todėl pervadintas į Sausupį, bet vėliau prigijo neteisingas Solsupio pavadinimas. Susiginčyta, ką vadinti Velniakalniu (Pamėnkalniu). Jėzuitai tvirtino, jog ši kalva, kurią ir dabar (XXI a.) vadiname Pamėnkalniu, priklauso jiems, o miestas sakė, kad tai Moliakalnis. O Velniakalnis (Pamėnkalnis) yra ant Panerių ribos (dabartinė Vilkpėdės kalva),
         
  Kokį skaičių XVII a. vid. tarp 14 000 iki 20 000 buvusių vilniečių sudarė lietuviai, galima tik spėti.  
         
tai esą įrodo ant prie šios kalvos esančio akmens įspausta vilko letena ir ožio kanopa. Viena bei kita ginčo šalis pasitelkė ir lietuvių kalbą (taip parodydami lietuvišką vietovardžių kilmę), vartodami vietovardžius – Velno, Elno kalnas, Elnokalnas. Visi šie argumentai iš aukštų LDK pareigūnų (joje buvo net LDK kancleris S. A. Radvila) sudarytoje komisijoje papildomų klausimų ar paaiškinimų nesulaukė, tad, matyt, buvo suprantami. Lietuviškų žodžių ar vietovardžių pasitaiko ir kitose to meto Vilniaus teismų bylose. Tai rodo, jog lietuvių kalba buvo vartojama, suprantama ir priimtina tarp vilniečių.
Kokį skaičių XVII a. vid. tarp 14 000 iki 20 000 buvusių vilniečių sudarė lietuviai, galima tik spėti. Atmetus kiek gausesnę to meto vokiečių bendruomenę (apie 800 asmenų) bei dar negausią žydų bendruomenę (kelis šimtus) ir kelis šimtus kitų kitataučių, likusi gyventojų dauguma, reikia manyti, buvo susiskirsčiusi į maždaug lygias tris dalis – lietuviakalbius, rusėnakalbius ir lenkakalbius. Kuo remiantis taip galima teigti? Tuo, kad dar prieš Tvaną (1655 m.) pagal išlikusius negausius šaltinius net magistrato ir jėzuitų ginčuose dėl žemės ribų buvo pasitelkiami lingvistiniai argumentai, kur lietuvių kalba vaidino svarbų vaidmenį. To meto bylose kartais lygiagrečiai buvo naudojami lietuviški ir suslavinti vietovardžiai.
     
  Dar ilgai parapinėje Šv. Jonų bažnyčioje išliko lietuviški pamokslai. Pažvelgus į „prieš ir potvaninius“ dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos paribių inventorius, gausiai matyti lietuviškos pavardės. Anot tyrimų, net po XVII a. negandų pagrindinis Vilniaus miestiečių priteklius (daugiau kaip pusė) buvo iš Vilniaus vaivadijos, o ką kalbėti apie atvykėlius iš kitų lietuviškų pavietų. Tai kol kas labiau teoriniai samprotavimai, kuriems pagrįsti reikia daugiau duomenų ir tyrimų.   
     
Elmantas Meilus
Z. Zinkevičius, Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius, 1977.