Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Ar bartai – tik tiltų statytojai?

LDK kariniai inžinieriaiLietuvos istorijos šaltiniuose bartai
Atstatytas tiltas į Šeimyniškėlių piliakalnį.
rašomi kaip бортинъ, борти, бортеве, люди борти, borci. Jie buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemų (dvarų) tarnybinių žmonių (vėliau – valstiečių) sluoksnis, teikęs karinio pobūdžio paslaugas ir mokėjęs nustatytas duokles. Pirmą kartą istorijos šaltiniuose bartai minimi maždaug 1460 metais. Tai buvo Ašiužos ir Perlamo bartai kartu su
         
  Bartai teikė karinio pobūdžio paslaugas ir mokėjo nustatytas duokles.  
         
Slanimo, Valkavysko, Bielsko ir Brastos žmonėmis didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero pasiųsti atstatyti sudegusią Vladimiro pilį (Voluinėje). Išsamiau jų darbo pobūdis atskleidžiamas Kazimiero įsakyme (1486 m. vasario 26 d.) keliems Kauno valsčiaus bajorams ir bajorėms duoti bartams medžiagos tilto мостъ į Kauną statybai.
     
  Sąvoka „tilto statyba“ tuo metu turėjo kelias reikšmes. Tai ne vien tiltai per upes, bet ir kamšos su lieptais per pelkes, raistus, įtilžusias vietas, mediniai grindiniai pilyse ar net grindys pastatuose.  
     
Šiaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos
Oršos mūšis. M. Bielskio kronikos graviūros detalė.
1514 m. rugsėjo 8 d. mūšis prie Oršos. Šiame mūšyje etmono Konstantino Ostrogiškio pajėgos,
staigiai forsavusios Dnieprą, sumušė kur kas didesnes rusų karines pajėgas.
Dnieprui forsuoti skubiai buvo sumontuotas tiltas, vadovaujant karo inžinieriui Janui Bastai.
Matyt, ir šiuo atveju tilto dangą Dniepro upėje palaikė specialios valtys ar statinių tipo plūdurai.
Per šį tiltą skubiai į mūšio vietą buvo permesti sunkūs artilerijos pabūklai.
tradicijoje мостити (робити) мостъ dažniau reiškė tilto statybą ir jo priežiūrą, nors buvo kamšų, grindinio (kelio) pilyje ar mieste grindimo reikšmės. Karo žygyje bartų daliniai buvo tiesiogiai pavaldūs etmonui ir kariuomenėje sudarė karinius–inžinerinius dalinius. 1534 metų birželį į karą prieš Maskvos valstybę vien iš Ašiužos ir Perlamo valsčių jų išsiunčiama du šimtai bartų: statyti tiltus ir kamšas kariuomenei мосты и гати по дорогам направовати.
Oršos mūšis. Pirmam plane matomas bartų statytas pontoninis tiltas.
Bartai priklausė valdovo kiemo tarnybinių žmonių sluoksniui ir daugiausiai gyveno etninės Lietuvos pietiniuose valsčiuose: Ašiužos, Kaniavos ir Dubičių, Perlamo, Rodūnios, Valkininkų. Kitur, pvz., Kernavėje, jų gyventa rečiau. Didžiausia jų teritorinė ir administracinė struktūra – Bartų valsčius Бортская волость su Skalvių, Pelesos, Panemunės (Turijskas prie Nemuno) ir Gardino žemėmis, kurios ilgainiui
Tiltas per Nemuną prie Gardino. XVI a. pab. graviūra
pavadinamos vaitijomis. Valsčių administravo vietininkas (seniūnas, valdytojas) наместъникъ бортъский. Bartų valsčius dažniau pradėtas minėti nuo 1493–1494 m., bet iš tiesų atsirado gerokai anksčiau. Pagal padėtį visuomenėje bartai buvo laisvi žmonės, valdė nuosavą tėvoninę žemę, kurią su valdovo žinia turėjo teisę parduoti. Valdovas bartus, kaip neprivilegijuoto luomo žmones, galėdavo dovanoti bajorams. Patekę į privačias rankas bartai netekdavo tarnybinio išskirtinumo ir dažniausiai įsiliedavo į eilinių valstiečių sluoksnį. Bartų valsčiuje savo išskirtinę padėtį jie iš dalies išsaugojo iki LDK sunaikinimo (1795).
Nuo karo prievolių iki pašto tarnybos
Seniausi bartų prievolių elementai – karinio pobūdžio tarnyba valdovui, dėkla (grūdai ir šienas). Lažo (tiaglas, valkas) prievolės neturėjo. Valdovo dvarų nuostatai Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo dvarų laikytojams (1529) nurodo, kad bartai priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemo bajorų sluoksniui.
         
  Karinė bartų tarnyba pavirto „karinio–policinio“ pobūdžio iždo apsaugos patarnavimais.  
         
Valdovo dvarų nuostatais jiems, kaip ir daugumai truputį privilegijuotų valdovo kiemo tarnybinių žmonių, buvo paskirta kasmetė dvylikos dienų talka (užslėptas lažo variantas) dirbti dvaro javų laukuose (arti, sėti, pjauti). Valakų nuostatuose (1557) valdovas atskirai reglamentavo bartų prievoles ir mokesčius. Sutinkant, kad bartų darbo prievolės skyrėsi nuo kitų valdovo pavaldinių, jos toliau liko nepakeistos – statyti tiltus, žygyje lydint valdovą į karą. Bartams buvo numatyta mokėti činšą už žemės naudojimą, duoti dėklą (natūra arba pinigais), jiems įvestos šešių ar dvylikos dienų per metus talkos nuo valako apdirbti dvaro arimus. Realiai tai – nedidelis lažas, bet formaliai bartai jo ir toliau negavo. Mokėti daugumos šių mokesčių ir vykdyti prievolių bartams nereikėjo tais metais, kai žygiuodavo į karą. Nauja jų prievolėse buvo tai, kad valdovas jiems įvedė tiltų statybos taikos metu prievolę. Bet už tokius darbus turėjo sumažėti činšo mokestis. Tikrovėje
Marijos Gimbutas baltų genčių žemėlapis. (1963)
bartų mokesčių mokėjimas dėl įvairių aplinkybių pakito: karo žygio metais jiems nereikėdavo mokėti viso činšo, bet nuo dėklos (pinigais ar natūra) jų neatleido. Dėl jos mokėjimo Bartų valsčiaus žmonės 1614–1637 m. atkakliai bylinėjosi su valdovo pareigūnais. XVII–XVIII a. istorijos šaltiniai atskleidžia bartų tiltų statybos darbų poreikio mažėjimą. Nagrinėjant jų skundą valdovui dėl dėklos (1633), teisėjas pastebėjo, jog per 17 metų bartai tik du kartus taisė tiltus karo žygyje. Bartų seniūnijos 1765 m. inventoriuje jau atrasime pasikeitusias bartų prievoles: iždo pareigūnų lydėjimą net keliasdešimties mylių atstumu nuo seniūnijos ir pašto korespondencijos nešiojimą. Karinė bartų tarnyba per kelis šimtmečius pavirto „karinio–policinio“ pobūdžio iždo apsaugos patarnavimais.
     
  Bartai, kaip didžiojo kunigaikščio kiemų (dvarų) tarnybinių žmonių (valstiečių) sluoksnis, formavosi nuo 1274 m., kai į Lietuvą pas Traidenį nuo Vokiečių ordino iš Prūsijos pabėgo bartai, skalviai ir kiti prūsai. Bartų valsčių galima laikyti pagrindine jų apgyvendinimo vietove. Pietų Lietuvoje jie teikė valdovui karines paslaugas, gynė kraštą nuo Ordino ir Haličo–Voluinės grėsmės. Galima tik spėlioti, kaip bartų vardas prigijo valdovo formuojamam specifiniam karo tarnų sluoksniui: ar tai paskatino karuose prieš Vokiečių ordiną bartų įgyti karybos, karinės statybos ir inžinerijos įgūdžiai? Vėlesnę tiltų statybos karo metu prievolę galima vadinti karinės bartų tarnybos funkcijų siaurėjimu XV a. pirmoje pusėje, susijusiu su šio tarnybinių žmonių sluoksnio socialine kaita (degradavimu), jiems įsiliejant į Lietuvos valstietiją.  
     
Artūras Dubonis
 
Literatūra: K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1. K., 1941.