Tautinė ir religinė įvairovė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Ar Lietuvos totoriai buvo bajorais?

Ilgą laiką toks klausimas iš viso nebuvo keliamas. Savo bajoriškumu neabejojo nei Lietuvos totoriai (iki šiol ši idėja yra viena iš formuojančių jų tautinį naratyvą apie savo praeitį), nei mokslininkai. Buvo manoma, kad visi LDK totoriai buvo pilnateisiai bajorai valdę žemę (ar net turėję jos nuosavybę) ir už ją, lygiai kaip ir bajorai, atliko karo tarnybą.  Šiuolaikiniai totorių istorijos, jų teisinio ir socialinio status LDK visuomenėje tyrimai šį mitą sugriovė. Ne tik nustota kalbėti apie totorių bendruomenę kaip vienalytę, bet ir įrodyta, kad net ir aukštesnę socialinės hierarchijos pakopą užėmę totoriai karo prievolininkai nebuvo ir net negalėjo pretenduoti į pilnavertę bajorystę.
Hierarchija bendruomenės viduje
Su tam tikromis išlygomis būtų galima išskirti du kriterijus, kurie lėmė totorių padėtį ir LDK visuomenėje, ir jų bendruomenėje – tai santykis su žeme ir kilmė. Totorių kilmę labiausiai įtakojo atsineštinė giminių hierarchija, atsispindėjusi totorių naudotuose rytietiškuose tituluose. 
         
  Totorių kilmę labiausiai įtakojo atsineštinė giminių hierarchija, atsispindėjusi totorių naudotuose rytietiškuose tituluose.  
         
Pagal galimybes turėti žemėvaldą būtų galima skirti dvi totorių grupes. Pirmieji, LDK vadinti valdovo totoriais ar totoriais kazokais (nuo XVII a. abiems grupėms apibūdinti imtas naudoti totorių žiemionių įvardijimas) priklausė aukštesnei socialinei kategorijai ir už valdomus dvarus atliko karinę tarnybą. Tiesa, esama dvejonių at totoriai kazokai yra laikytini kilmingais totoriais ar tik bendruomenės kūrimosi pradžioje gavusiais žemės suteiktis ir už jas atliekantys karo prievolę. Viena iš šias abejones kurstančių priežasčių yra tai, kad totoriai kazokai be karo tarnybos valdovo būriuose turėjo ir papildomų prievolių, pavyzdžiui, eskortuoti valdovą, palaikyti pašto ryšį, taisyti tiltus ir pan. Antrajai grupei priskirtini žemės suteikčių negavę, tačiau ir karinės tarnybos už ją neatliekantys totoriai (kaip ir žydai mokėję pagalvės mokestį) miestų ar priemiesčių gyventojai.
     
  Teisine ir socialine prasme skirtumas tarp šių totorių grupių yra itin didelis: pirmieji buvo prilyginami bajorams (pavyzdžiui, skiriant atlygį už totoriui padarytą skriaudą jos dydis buvo prilyginamas ar artimas bajoriškąjam), tuo tarpu karo tarnybos neatliekantys totoriai visuomenėje buvo prilyginti nelaisvos šeimynos nariams. Teisiniai ir socialiniai vienos bendruomenės narių skirtumai, kaip ir vidinė hierarchija nėra būdingi kitoms LDK nekrikščionių bendruomenėms – tai totorių bendruomenės vidinės sanklodos savitumas.   
     
Nekrikščionis skirianti socialinė praraja
Atsakymas į klausimą ar bent karo tarnybą einantys totoriai buvo bajorais ar sudarė savitą pavieto bajorų grupę taip pat būtų neigiamas. Pagrindine to priežastimi yra totorių išpažįstamas islamas, jiems kaip ir kitiems nekrikščionims užkirtęs pilnaverčio ir lygiateisio įsiliejimo į visuomenę galimybes ir vertęs ieškoti sambūvio visuomenėje kompromisų.
     
  Iš tiesų kai kuriais atvejais totorių žiemionių padėtis gal ir primena bajoriškąją, tačiau nėra su ja vienoda. Pavyzdžiui, bajorams žemės nuosavybė susieta su privaloma karo tarnyba – savo krašto gynimu yra vienas iš luomą formuojančių požymių, tuo tarpu totoriai karo tarnybą atliko tik dėl gautos iš valdovo žemėvaldos; bajorai eina karo tarnybą tik paskelbus visuotinį šaukimą, o totorių būriams surinkti pakanka didžiojo kunigaikščio įsakymo, beje, totorių kariai LDK kariuomenėje sudarė atskirus nuo pavieto totorių karo būrius, vadinamąsias vėliavas. Na ir svarbiausias dalykas, totoriai neturėjo teisės ir galimybės dalyvauti politiniame šalies gyvenime.  
     
Tai,
 
Įdomybė
 
Lietuvos totoriai iš kitų nekrikščioniškų mažumų išsiskiria nevienalyte bendruomenės sankloda. Pagal kilmę ir žemėvaldą totoriai skirstėsi į valdovo totorius arba kazokus, atliekančius karo tarnybą už suteiktus dvarus, bei, dažniausiai daržininkyste besiverčiančius, miestų ir priemiesčių gyventojus. Pirmieji buvo prilyginami bajorams (nors, būdami nekrikščionys, negalėjo naudotis visomis bajorų teisėmis ir privilegijomis), tuo tarpu karo tarnybos neatliekantys totoriai visuomenėje buvo prilyginti nelaisvos šeimynos nariams.
 
kad totoriai valdė žemę ne pilnos nuosavybės teisėmis (kitaip tariant, negalėjo jos laisvai pirkti ar parduoti), tik kaip valdovo suteiktis rodo XVI a. viduryje atlikta Valakų reforma. Jos metu totoriams priklausanti žemė ir dvarai buvo apmatuoti ir surašyti kartu su valstybiniais, tuo tarpu bajoriškoji žemėvalda buvo išskirta. Antrąjame Lietuvos Statute įteisintas  leidimas bajorams laisvai disponuoti turima žemėvalda, negaliojo totoriams, jie ir  toliau negalėjo jos parduoti be atskiro valdovo leidimo, nors pakankamai dažnai pavykdavo jį gauti. Savo ruožtu, bajorai įsigiję totorių sklypus dėjo pastangas panaikinti su jais susietą “totorišką karo prievolę”, kuri jiems būtų priklausiusi kaip specifine karo prievole apdėtų dvarų savininkams. Šios aplinkybės yra vienas iš įrodymų, kad skyrėsi totorių žiemionių  ir bajorų karo prievolės pobūdis, o totorių galimybės disponuoti kaip suteiktys gautais dvarais buvo ribotos. 
„Agurkų šlėkta“ - bajorų požiūris į totorius
Totorių žiemionių pilnaverčiais bajorais ir sau lygiais nepripažino ir pati LDK bajorija. Pirmajame Lietuvos Statute įrašytos diskriminacinės nuostatos draudžiančios nekrikščionims, jų tarpe ir totoriams, liudyti bylose dėl žemės buvo pakartotos ir Antrajame Lietuvos Statute, nepaisant totorių žiemionių išsirūpintos šį draudimą naikinančios privilegijos. Ašmenos pavieto seimelyje 1611 m. itin aiškiai buvo išsakytas bajorijos pasipiktinimas totoriais
         
  Vienintele galimybe totoriams tapti pilnateisiais visuomenės nariais ir realiai pretenduoti į bajoriškas laisves buvo krikštas.  
         
žiemionimis, kurie esą “nebūdami savo teisėmis sulyginti su bajorais bajoriškomis teisėmis naudojasi”. Petro Čyževskio antitotoriškame pamflete “Alfurkan Tatarski” pašiepiančiai ir su aliuzija į totoriams būdingą daržininkystę jie vadinami “agurkų šlėkta ir svogūnų žiemionimis”. Ne mažiau svetimais totoriai žiemionys atrodė ir XVII a. LDK bajorams.
Lyginant totorių žiemionių (t.y. tik aukštesnę padėtį užėmusios LDK totorių dalies) teisinę ir socialinę padėtį su LDK bajorų padėtimi matyti, kad totoriai nebuvo bajorais ar lygiais jiems, o  sudarė atskirą sluoksnį savo teisėmis priartėjusį prie bajorų, tačiau neturinčiu visų jų teisių ar šių teisių išraiška buvusi savita. Vienintele galimybe totoriams tapti pilnateisiais visuomenės nariais ir realiai pretenduoti į bajoriškas laisves buvo krikštas.
 
Jurgita Šiaučiūnaitė –Verbickienė