Mitai / XV-XVI a.
Grįžti

Arklidininkas Gediminas

     
  1416 m. rudenį visuotiniame Konstanco susirinkime kilo skandalas. Vokiečių ordinui tarnavęs vokiečių dominikonas (tačiau priklausęs lenkiškam vienuolynui ir anksčiau dirbęs Krokuvos universitete) Johanas Falkenbergas išplatino satyrą, kurioje tyčiojosi iš to meto Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailos bei Vytauto. Smogta į jautrų tašką – valdovų kilmę. Johanas Falkenbergas tiesiai šviesiai pareiškė, kad dabar viešpataujantys valdovai kilę iš prasčiokų – jų „protėvis buvo batsiuvys“ (sutor). J. Falkenbergas tvirtino, kad Jogaila yra niekingas pagonis lietuvis, krikščionių persekiotojas, nevertas valdyti net niekam tikusios Lenkijos. Jis gąsdino europiečius Vytauto ir Jogailos planais užkariauti visą teritoriją iki Reino, skleidė gandus apie tariamus Vytauto pažadus „pagirdyti savo žirgus Reine“. Traktatas buvo įžeidus, kilo didelis lenkų ir lietuvių nepasitenkinimas. Dar vykstant susirinkimui J. Falkenbergas buvo įmestas į kalėjimą. Jo kūrinys pasmerktas kaip netinkamas ir „vertas sutrypimo“, tačiau kardinolų kolegija neįžiūrėjo jame erezijos. Tai supykdė lenkus, kurie net šturmavo popiežiaus rezidenciją.  
     
Trumpa istorinė atmintisSatyroje tik prabėgomis paminėta prasčiokiška
         
  Valdovų dinastijos ir didikų giminės kūrė genealoginius pasakojimus, kuriuose stengėsi gilyn į praeitį nuvesti savo kilmės liniją ir atrasti išskirtinį giminės „pradininką“.  
         
Vytauto ir Jogailos kilmė po kurio laiko buvo išplėtota atskirame Ordino kūrinyje „Trumpas pasakojimas apie Jogailą ir Vytautą“ (Summarium), kuriame rašoma: „Kartą gyveno vienas galingas Lietuvos ir Žemaitijos karalius, vardu Vytenis /.../. Kai jis mirė, karaliumi tapo jo arklidininkas (pferdemarschalk) Gediminas. Šis Gediminas yra dabartinio Lenkijos karaliaus Jogailos ir kunigaikščio Vytauto senelis. Taigi galima pastebėti, kad Lenkijos karalius nėra senos kunigaikščių kilmės, bet kilęs iš prastų bajorų.“ Vykstant įnirtingam ginčui dėl Žemaitijos, Ordinas metė šešėlį ant Lenkijos ir Lietuvos valdovų dinastijos. Viduramžiais garbinga asmens ar giminės kilmė buvo viena pamatinių kategorijų, įrodinėjant teisę valdyti. Valdovų dinastijos ir didikų giminės kūrė genealoginius pasakojimus, kuriuose stengėsi gilyn į praeitį nuvesti savo kilmės liniją ir atrasti išskirtinį giminės „pradininką“. Siekiant diskredituoti asmenį, buvo neprošal pasiaiškinti jo šaknis. Sunku pasakyti, iš kur J. Falkenbergas ir kiti Ordino rašytojai sėmėsi žinių apie Jogailos bei Vytauto praeitį. Jie naudojosi Ordino archyvu, turbūt skaitė ir senąsias kronikas. Gedimino kilmės pasirinkimas buvo taiklus – net ir lietuvių valdovų aplinkoje vargu ar žinota apie protėvius, buvusius iki Gedimino. Vytauto užsakymu sukurtame „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ valdovų istorija pradedama nuo jo senelio Gedimino, o apie ankstesnius valdovus neužsimenama. O ir apie Gediminą perduotas tik paskutinis jo sprendimas – priešmirtinis šalies padalijimas septyniems sūnums. Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje tuo metu neatsirado genealogijų, kuriose būtų atskleista ir išsamiau papasakota Gediminaičių kilmė. Pirmą kartą istorinį Gedimino pirmtaką Vytenį lietuviški šaltiniai pamini tik XVI a. pradžioje (naujoje Lietuvos metraščių redakcijoje). Vytenio vardą senieji lietuvių istorikai veikiausiai perėmė iš vokiškų ar lenkiškų šaltinių ir klaidingai jį laikė Gedimino tėvu, o ne broliu. Dar tolimesnius Gediminaičių protėvius (Putavyrą Butvydą ir Butigeidį) atrado tik XIX a. istorikai eruditai.
Neatsargūs Maskvos kaltinimai atsisuko prieš ją pačiąTik Ordino silpnumas neleido tąkart toliau
         
  Rusų metraščiuose pasakojama, kad Vytenio arklidininkas (конюший) Gediminas užmušė savo poną ir paveržė iš jo valstybę.  
         
politiniams tikslams naudoti šios Gedimino kilmės versijos. 1422 metais tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino buvo sudaryta „amžinoji“ Melno taika ir prasidėjo taikus santykių su Ordinu periodas. Tačiau praėjus beveik šimtui metų arklidininko versija atgijo kito politinio konflikto metu. 1492 metais prasidėjusiame ilgalaikiame kare tarp Lietuvos ir Maskvos abi pusės savo teises į ginčijamas teritorijas bandė grįsti teoriniais bei istoriniais argumentais. Tokioje atmosferoje rusų metraštininkai pasitelkė iš Ordino pasiekusią teoriją apie žemą Gedimino kilmę. Rusų metraščiuose pasakojama, kad Vytenio arklidininkas (конюший) Gediminas užmušė savo poną ir paveržė iš jo valstybę.
 
Įdomybė
 
Nors garbinga kilmė viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę, nesant rašytinės tradicijos, tolimesni protėviai greitai pamiršti. Net ir lietuvių valdovų aplinkoje vargu ar žinota apie apie protėvius, buvusius iki Gedimino. Tai leido Vokiečių ordinui skleisti diskredituojantį pasakojimą apie žemą Gediminaičių kilmę iš arklidininko.
 
Taigi žema dabartinių Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių kilmė priešpastatoma Rusios valdovams Riurikaičiams, kurie kaip tik tuo metu pradėti kildinti iš Romos imperatoriaus Augusto. Tiesa, po kurio laiko „arklidininko Gedimino“ rusų metraštinėje tradicijoje neliko. Veikiausiai Maskvoje buvo suprasta, kad ši teorija į nepalankią padėtį stato ne tik Lenkijos ir Lietuvos dinastus, bet ir Maskvoje tuo metu apsigyvenusius gausius pabėgėlius Gediminaičius – kunigaikščius Bielskius, Mstislavskius ir net Maskvos valdovus, kurie moteriška linija (per Vytauto dukterį Sofiją) buvo kilę iš Gedimino giminės. Todėl Gedimino kilmė buvo „sušvelninta“, paskelbiant jį Polocko kunigaikščių iš Riurikų giminės palikuoniu. Tokia tradicija ir buvo įtvirtinta oficialiose rusų valdovų genealogijose. 1567 metais Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV laiške Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui rašė, kad vis dar pasitaiko tokių, kurie melagingai teigia, esą Vytenis buvęs „vergas“. O praėjus dar keleriems metams, po Žygimanto Augusto mirties, jis pretendavo į Abiejų Tautų Respublikos sostą kaip tolimas lietuvių valdovų giminaitis.
     
  Taip buvo „palaidota“ negarbingos Gediminaičių kilmės teorija. Tarp savęs kariaujančius įvairių kraštų valdovus neišvengiamai siejo įvairaus pobūdžio giminystės saitai, kurie vertė atidžiau konstruoti pasakojimus apie savo ir kitų šalių valdovų praeitį. Gedimino ir jo giminės kilmė lieka paskendusi XIII a. pabaigos šaltinių migloje.  
     

Rimvydas Petrauskas