Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Augusto II ir Petro I susitikimas Biržuose: pramogos ir slapti susitarimai

Beveik pasaulinis karas
XVIII a. pr. Europą sukaustė du kariniai konfliktai. Prancūzija ruošėsi kariauti prieš Vakarų Europą (Angliją, Šv. Romos imperiją su daugeliu vokiečių kunigaikštysčių, Olandiją) dėl Ispanijos sosto.
         
  ATR įtraukimas į karą tapo pagrindiniu Augusto II ir Rusijos caro Petro I susitikimo Biržuose tikslu.  
         
Tuo tarpu Rytų Europoje Rusija, Danija ir Saksonija slapta sutarė užpulti ir pasidalyti Švedijos valdas. Abiejų Tautų Respublikos padėtis buvo paradoksali. Jos valdovas (nuo 1697 m.) Augustas II, būdamas kartu ir Saksonijos kunigaikštis, pradėjo karinius veiksmus prieš Švediją. Pasitelkus Saksonijos kariuomenę, iš ATR teritorijos buvo užpulta Ryga. Nors slapta prie Rygos buvo pasiųsti kai kurie Lietuvos kariuomenės daliniai, ATR oficialiai skelbė, jog kare nedalyvauja, ir siūlėsi tarpininkauti, sprendžiant savo valdovo ir Švedijos konfliktą. Švedijai 1700 m. pabaigoje netikėtai sutriuškinus Rusijos kariuomenę, Rusijos–Saksonijos aljanso padėtis buvo kritinė. Šioje situacijoje ypatingą reikšmę įgavo ATR pozicija. ATR įtraukimas į karą tapo pagrindiniu Augusto II ir Rusijos caro Petro I susitikimo Biržuose tikslu. Lietuvos vidaus padėtis buvo sudėtinga. Nuo 1697 m. rusenantys nesutarimai tarp brolių – didžiojo etmono Kazimiero bei didžiojo iždininko Benedikto Sapiegų – bei jiems priešiškų didikų grupuočių 1700 m. pabaigoje virto atviru kariniu konfliktu. Valkininkų mūšyje Sapiegos ir jų šalininkai buvo sutriuškinti, įkaušusi bajorija negyvai užkapojo etmono sūnų bei paskelbė Sapiegas tėvynės išdavikais, pašalinę juos iš visų pareigų. Sapiegos per Prūsiją bėgo į Lenkiją, kur ieškojo Augusto II ir Lenkijos didikų užtarimo.
Rytų Europos valdovai lėbavo Biržų pilyjeRadvilų giminės statyta Biržų tvirtovė dviejų galingiausių Rytų Europos monarchų susitikimui pasirinkta dėl geografinių priežasčių. Valdovams buvo patogu į ją atvykti, be to, Livonijoje vyko kariniai veiksmai prieš švedų tvirtoves.
         
  Kol valdovai pramogavo, derėjosi saksų ir rusų ministrai.  
         
Nors XVIII a. kelių šalių monarchų susitikimas nebuvo retas reiškinys (kaip viduramžiais), tačiau tokio lygio valdovų susitikimo Lietuvos teritorijoje (nuo XVII a. vid. ATR valdovai apskritai retai užsukdavo į Lietuvą) nebuvo nuo Vytauto Didžiojo laikais sušaukto Lucko suvažiavimo. Į Biržus Augustas II su senatoriais ir ministrais iš Varšuvos per Kauną atvyko 1701 m. vasario 24 dieną. Petras I kartu su savo pareigūnais atvyko iš Maskvos per Polocką ir Daugpilį po dviejų dienų. Prie susitikimo prisijungė ir ATR priklausančios vasalinės Kuršo kunigaikštystės valdovas Ferdinandas, taip pat stojęs į karą prieš švedus. Augustas II ir Petras I nuo savo pirmojo susitikimo prieš ketverius metus pajuto vienas kitam pagarbą, simpatiją, juos siejo bendri interesai ir pomėgiai (pvz., piktnaudžiavimas alkoholiu...). Tik atvykus Rusijos carui, tris kartus buvo šauta iš pilies patrankų valdovų garbei ir iš karto sėsta prie stalų. Puota tęsėsi kelias dienas: abu valdovai mėgavosi prancūzišku ir vengrišku vynu, lankstė ir mėtė sidabrines Radvilų servizo lėkštes, rengė šaudymo varžybas iš Biržų pilies patrankų, kurias laimėjo Augustas II. Petras I atsivežė laboratoriją, kurioje buvo ruošiami fejerverkai. Surengta ir ekskursija į Livonijos karo teatrą ir saksų kariuomenės užimtas pilis.
         
  Augustą II ir Petrą I nuo savo pirmojo susitikimo prieš ketverius metus siejo bendri interesai ir pomėgiai.  
         
Kol valdovai pramogavo, derėjosi saksų ir rusų ministrai. Susitikimo metu surengtos trys konferencijos su ATR senatoriais, kurioms vadovavo Lietuvos pakancleris S. Ščiuka. Viename pasitarime Petras I stengėsi įtikinti senatorius, kad ATR dabar yra ypač naudinga stoti į karą ir atsiimti iš švedų Livoniją. Šie pasiūlymai nesulaukė didelio entuziazmo. S. Ščiuka carui pareiškė, kad įstojimas į karą būtų įmanomas tik tada, jei Rusija grąžintų bent dalį per XVII a. vid. karą užimtų ATR žemių. Caras ir jo ministrai atsisakė patenkinti šį reikalavimą.
Vidaus vaidai atveria kelią Rusijai
Šiek tiek vėliau į Biržus atvyko Sapiegoms priešiškos grupuotės vadovai: G. Oginskis, M. Katilas, K. Zaranka bei L. Pociejus.
         
  Augustas II žaidė pavojingą žaidimą.  
         
Šie didikai vėliau artimiausius keliasdešimt metų užėmė iš Sapiegų atimtas pareigybes. Bijodami savo priešų sugrįžimo, jie atvirai kreipėsi tiek į Augustą II, tiek ir į carą, prašydami paramos. Nors Augustas II po Valkininkų mūšio svyravo, kurią pusę remti Lietuvos vidaus konflikte, ir Sapiegų neatstūmė, Biržuose jis nusprendė pasinaudoti Sapiegų priešų korta, stiprinant savo įtaką Lietuvoje. Petrui I Sapiegų priešai siūlė savo paramą kare prieš Švediją mainais
 
Įdomybė
 
1701 m. Rusijos caro Petro I ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II susitikimas Biržų pilyje tapo istoriniu galinigiausių Rytų Europos monarchų lėbavimu. Puota tęsėsi kelias dienas: abu valdovai mėgavosi prancūzišku bei vengrišku vynu, lankstė ir mėtė sidabrines Radvilų servizo lėkštes, rengė šaudymo varžybas iš Biržų pilies patrankų, kurias laimėjo Augustas II. Petras I turėjo atsivežęs laboratoriją, kurioje buvo ruošiami fejerverkai.
 
už karinę Rusijos paramą prieš Sapiegas. Petras I atsargiai vertino tokį pasiūlymą – jis troško matyti kariaujančią visą ATR, o ne vienos jos dalies didikų grupę. Susitikime nutarta pratęsti prieš švedus nukreiptą Rusijos–Saksonijos sutartį, kuria Augustui II buvo pažadėta Rusijos finansinė ir karinė parama. Bet ne tai svarbiausia. Šis susitikimas Lietuvai reikšmingas tuo, kad jame, Augustui II padedant, užmegzti betarpiški kontaktai tarp Rusijos ir Sapiegoms priešiškų Lietuvos didikų. Tarp ATR valdovo ir caro pasirašytas slaptas punktas: Augustas II turėjo gauti pinigų papirkti svarbiausius ATR senatorius. Augustas II žaidė pavojingą žaidimą. Kol kas jis tarpininkavo tarp caro ir savo pavaldinių. Bet po susitikimo Biržuose Rusijos įtaka Lietuvoje augo kaip ant mielių. 1715 metais nepatenkinta Augusto II politika ATR bajorija sukilo. Augustui II teko prašyti caro, kad šis padėtų spręsti konfliktą.
 
Mindaugas Šapoka