Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Auklės krikščionės

Vergovės Lietuvoje istorijos klausimai dėl šaltinių trūkumo nėra deramai ištirti ir sulaukę didesnio tarptautinio dėmesio. Šis senosios Lietuvos istorijos aspektas gali būti prakalbintas pasitelkus negausius šaltinius ir turint prieš akis lyginamąjį kontekstą. Lietuvių, kaip ir kitų baltų genčių, socialinė struktūra ir raida buvo panaši į Šiaurės bei Rytų Europos visuomenių. Istoriografijoje sutinkamas lietuvių, kaip „sausumos vikingų“, apibūdinimas (Edvardas Gudavičius) nėra vien metafora, bet rodo ir tipologinius panašumus. Jie išryškinti, palyginus vikingų ir kuršių visuomenes. Tas pats pasakytina ir apie kitas baltų gentis.
 
Baltų vergės
Kaip senovės germanai, taip ir baltai buvo vergus laikančios visuomenės. IX amžiaus pab. Pavyslio žemupyje lankęsis anglosaksų pirklys Wulfstanas taip apibūdino prūsų visuomenę: „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų“. Toks apibūdinimas ignoruoja tais laikais aiškiai brėžtą ribą tarp laisvojo ir nelaisvojo (vergo), tačiau pats vergų, kaip vienos iš keturių visuomenės grupių, išskyrimas rodo, kad jų kiekis tarp prūsų ir tarp kitų baltų buvo didelis. Kokią visų gyventojų dalį jie sudarė, neįmanoma pasakyti.
     
  To meto Vakarų Europoje išskiriami kaimo vietovėse gyvenę ir namų ūkyje gyvenę vergai. Pirmieji daugiausia dirbo dideliuose dvaruose, gyveno atskirose pašiūrėse. Antrieji sudarė nelaisvąją namų šeimyną. Būtent tokio tipo vergai ir buvo labiausiai paplitę Skandinavijos bei baltų kraštų diduomenės ūkiuose. Tokiems ūkiams labiausiai reikėjo moterų.   
     
Vergovės istorijos tyrėjai pastebėjo tokį dėsningumą. Ankstyviausiai fiksuojamuose genčių tarpusavio karuose buvo įprasta į nelaisvę paimtus belaisvius žudyti, kiek vėliau įsigalėjo paprotys vyrus žudyti, o moteris ir vaikus išvesti į nelaisvę. Dar vėliau, kai vergus laikančios visuomenės pasiekė tokį ūkio lygį, kad jos tapo imlios vergų vyrų darbui, taip pat ir į nelaisvę patekę vyrai buvo verčiami dirbti namų ūkyje arba dvare. Net ir tuomet
         
  XIII amžiaus pr. rytų Pabaltijo genčių tarpusavio karuose dar pasitaikydavo atvejų, kai būdavo žudomi visi svetimos genties atstovai – vyrai, moterys ir vaikai  
         
moterų vergių buvo daugiau. XIII amžiaus pr. rytų Pabaltijo genčių tarpusavio karuose dar pasitaikydavo atvejų, kai būdavo žudomi visi svetimos genties atstovai – vyrai, moterys ir vaikai. Štai kaip Henrikas Latvis aprašo latgalių žygį prieš estus 1208 metais: „Ėjo dieną ir naktį, ir įžengę į Sakalos žemę aptiko, kad visuose kaimuose ir kitose vietose vyrai, moterys ir vaikai yra savo namuose ir visus užkluptus vyrus, jų moteris ir vaikus, įskaitant tris šimtus turtingesnių Sakalos žemės vyrų ir seniūnų, žudė nuo ryto iki vakaro tol, kol dėl milžiniškų liaudies žudynių jiems pavargo plaštakos ir dilbiai.“ Pasigailėta tik jaunų merginų. Tokį dalyką Henrikas Latvis pabrėžia kaip bendrą rytų Baltijos regiono genčių elgesio bruožą. Gyvybę merginos išsaugodavo sumokėdamos „socialinės mirties“ kainą – jos tapdavo savo pagrobėjų vergėmis.
Pirmieji krikščionybės gurkšniai – su žindyvių pienu
Karo žygių metu į vergovę patekusios moterys sudarė vietinės diduomenės nelaisvosios šeimynos daugumą. Joms tekdavo dirbti ūkio ir namų ruošos darbus. Vergių padėtis skyrėsi. Vienos visą gyvenimą vargą vargdavo, kitas perparduodavo. Viena kita tapdavo savo pavergėjo žmona.
         
  Viena kita tapdavo savo pavergėjo žmona  
         
 
Įdomybė
 
Senovės baltų gentyse moterų vergovė buvo įprastas reiškinys. Vienos vergės plušėdavo ūkiuose, kitos tapdavo nelaisvosios namų šeimynos dalimi. XIII a. dominikonų misionierius šv. Hiacintas, aprašydamas krikščionybės plitimo perspektyvas, pastebi: „Minėti lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai lengvai krikštijami, nes nuo pat lopšio yra išžindyti krikščionių žindyvių. Todėl galėsime tarp jų saugiai veikti.“
 
Dėl empirinių duomenų skurdumo apčiuopti tokius reiškinius Lietuvoje yra sudėtinga, todėl verta turėti prieš akis bendrą kontekstą. Tarp Romos legionų veteranų buvo įprasta vesti sau po karo žygių tekusias verges. Tokių santuokų pasitaikydavo ir tarp barbarų germanų. Bene labiausiai išgarsėjo Burgundijos ir Neustrijos karaliaus Chlodvigo II žmona Balthilda (†680): vergė, sugulovė, galiausiai karaliaus žmona ir šventoji. Iš Lietuvos istorijos šaltinių panašių pavyzdžių pateikti neįmanoma. Apie įvairesnį vergių panaudojimą įdomią žinutę pateikia XIII a. vid. (tarp 1255 ir 1260 m.) surašytas „Pasaulio aprašymas“. Pasak vienos versijos, autorius – dominikonų misionierius šv. Hiacintas. Aprašydamas krikščionybės plitimo perspektyvas, jis pastebi: „Minėti lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai lengvai krikštijami, nes nuo pat lopšio yra išžindyti krikščionių žindyvių. Todėl galėsime tarp jų saugiai veikti.“ Toks žindyvių (vergių) panaudojimas buvo įprastas reiškinys daugelyje visuomenių, nuo Romos imperijos Egipto iki Germanijos miškų. Jie rodo, kad vergovė nekliudydavo užsimegzti artimiems, nors nelygiateisiams santykiams tarp šeimininko/šeimininkės ir vergo/vergės. Kadangi verges laikyti buvo įprasta Lietuvos bajorams, galima teigti, kad nemažai jų išaugino/išmaitino vergės. Tuo metu lietuviai
         
  Fizinis suartėjimas/artumas sukūrė netikėtą šalutinį poveikį – jaunieji lietuviai kai ką sužinodavo apie krikščionybę ir tapdavo jai palankesni  
         
dažniausiai savo grobiamuosius žygius rengdavo į Rusios žemes, taigi tarp tokių vergių/žindyvių vyruodavo rusės stačiatikės. Jų gretas papildydavo ir vergės lenkės. Kadangi tais laikais vyrų grobimas lietuviams dar nebuvo įprastas, todėl mažai tikėtina, kad vergių vyrais būtų buvę rusai arba lenkai. Tai reiškia, kad didžioji jų dalis pieno turėjo todėl, kad buvo sulaukusios vaikų nuo lietuvių bajorų... Fizinis suartėjimas/artumas sukūrė netikėtą šalutinį poveikį – jaunieji lietuviai kai ką sužinodavo apie krikščionybę ir tapdavo jai palankesni. Kokia kalba vykdavo ta pažintis, galimi įvairūs atsakymai.
 
Darius Baronas