Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Aukos poveikis plėšikui: LDK ir Maskvos valstybė Tvano metu

XVII a. pr. Maskvos valstybėje vykusi sumaištis (smuta) parodė šalies vidinį silpnumą ir jos techninį, karinį bei kultūrinį atsilikimą nuo Europos, nuo savo kaimynės – Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos). Naujos Romanovų dinastijos pirmieji carai Michailas Fiodorovičius (valdė 1613–1645 m.) ir jo sūnus Aleksejus Michailovičius (valdė 1645–1676 m.) pirmiausia europietiškais pagrindais pradėjo pertvarkyti rusų kariuomenę, bet kitos reformos judėjo pamažu. Carą Aleksejų Michailovičių vaikystėje mokytojai šiek tiek supažindino su Vakarų Europos kultūra ir pasiekimais, jis naudojosi LDK išleistais vadovėliais, domėjosi Vakarais.
Barbarų būdas pažindintis su kultūra
     
  1649 m. Aleksejus Michailovičius patvirtino Įstatymų sąvadą, kurio daug straipsnių buvo ruošti remiantis Lietuvos Statutais. Sąvadas sutvarkė pagal vieningą sistemą Maskvos valstybės įstatymus. Po kelerių metų su patriarchu Nikonu caras Rusijoje įvykdė bažnytinę reformą, dalis gyventojų (pavadinti sentikiais) jos nepriėmė ir nuo persekiojimų vėliau bėgo į LDK bei kitas šalis. Caras visą gyvenimą domėjosi Vakarų pasiekimais ir kvietė iš ten mokslininkus, inžinierius, gydytojus. Žygių metu pamatyti nauji kraštai ir miestai skatino carą Rusijoje vykdyti reformas. Tai buvo pasirengimo reformoms, kurias įvykdė jo sūnus Petras XVIII a. pr. šioje šalyje, epocha. Caras mėgo skaityti, klausyti muzikos. Vakariečiams padedant, gyvenimo pabaigoje įkūrė teatrą, pats rašė ne tik laiškus, bet ir eilėraščius, pasaulietinius tekstus, giedojo religines giesmes.  
     
1654 m. pradėjęs karą su ATR, 1655 08 08 maskvėnams užėmus Vilnių, po kelių dienų į miestą atvyko caras Aleksejus Michailovičius ir buvo čia iki rugsėjo 22 dienos. Miestas buvo apiplėštas, daug įvairių meno kūrinių atsidūrė Maskvos Kremliuje, kitose Rusijos vietose. Caras susipažino su nauja gyvenimo sankloda, naujais papročiais, kultūra, su europietišku miestu. Anot istoriko Philipo Longworth‘o, Vilnius carui tapo Vakarų civilizacijos pavyzdžiu, kurį pamatęs ir apiplėšęs, jis geriau suprato tą civilizaciją, o jos pasiekimus plačiau diegė rūmuose Maskvoje, panaudodamas iš Vilniaus bei kitų LDK miestų pagrobtas vertybes. Vilniaus žlugimas, pasak autoriaus, prisidėjo prie Maskvos valdovų atsigręžimo į Vakarus ir, matyt, būtent tada paspartėjo Rusijos kultūrinė europeizacija. Caro gydytojas anglas
         
  Caro gydytojas anglas Samuelis Collinsas vėliau pastebėjo, kad kai caras aplankė ATR, pamatė karališkus rūmus (Vilniuje), manieras, madas, jo pažiūros sumodernėjo, jis savo dvarą bei rūmus projektavo puošniau, kambarius tapetavo ir panašiai.  
         
Samuelis Collinsas vėliau pastebėjo, kad kai caras aplankė ATR, pamatė karališkus rūmus (Vilniuje), manieras, madas, jo pažiūros sumodernėjo, jis savo dvarą bei rūmus projektavo puošniau, kambarius tapetavo ir panašiai. Jei nuo vaikystės jį eklektiškai supo įvairūs atsitiktiniai vakarietiški daiktai, tai dabar jo užsakymai buvo tiksliniai, skirti tobulai aplinkos visumai. Atrodo, kad carą sujaudino Vilniuje pamatytų Renesanso ir baroko interjerų simetrija, didybė ir prabanga.
Štai kaip 1655 m. rudenį būdamas Smolenske italų diplomatas Michele Bianchi (pasirašinėjęs Alberto Vimina slapyvardžiu) rašė (kiek perdėdamas): „Mačiau apie šimtą tūkstančių vežimų, prikrautų menkaverčių baldų, iš bažnyčių pastogių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir įvairiausių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų, kuriuos tik kareiviai pamatydavo, – visa tai jie galėjo patogiai išvežti su pagrobtais vežimais ir arkliais.“ Diplomatas mini genamus tūkstančius galvijų bei daugybę varomų moterų, vaikų ir vyrų. Beje, Vilniaus apiplėšimas, matyt, buvo ir kerštas už XVII a. pr. lenkų bei lietuvių įvykdytą Maskvos apiplėšimą. 1656 metais caras dalyvavo karo žygyje prieš švedus Livonijoje, užiminėdamas jos miestus jis susipažino ir su tenykščiu gyvenimu, bet prie Rygos patyrė nesėkmę.
Vakarų meno įtaka rusų menui
Iš LDK išvežti ar patys atvykę amatininkai buvo įkurdinti specialiame Maskvos priemiestyje (slobodoje), kuris po karo buvo pavadintas Miestietišku
         
  Daugiausia iš LDK atvarytų menininkų ir amatininkų dėka XVII a. II p. Maskvos valstybėje susiformavo vadinamas rusiškas barokas.  
         
(Miesčanskaja), o jo gyventojai dar ilgą laiką buvo vadinami užsieniečiais. Tuo tarpu iš prie Maskvos valstybės prijungtos kairiakrantės Ukrainos atvežti amatininkai tokio statuso neturėjo. Gausūs Maskvoje buvę karo metu čia prievarta ar savanoriškai atsidūrę amatininkai bei dvasiškiai iš LDK turėjo didelės įtakos to meto Kremliaus ir jo gyventojų europeizacijai.
 
Įdomybė
 
1654–1656 m. Maskvos karo žygių į LDK metu caras Aleksejus Michailovičius, niokodamas Vilnių, perėmė daug vakrietiškos kultūros elementų. Vilnius carui tapo Vakarų civilizacijos pavyzdžiu, kurį pamatęs ir apiplėšęs, jis geriau suprato tą civilizaciją, o jos pasiekimus pradėjo plačiau diegti rūmuose Maskvoje, panaudodamas iš Vilniaus bei kitų LDK miestų pagrobtas vertybes. Iš LDK išvežti ar patys atvykę amatininkai bei menininkai kūrė naujo tipo Rusijos architektūrą, dailę, muziką, literatūrą.
 
Medžio raižytojai iš LDK daug prisidėjo puošdami medinius caro užmiesčio rūmus Kolomenskoje, baldus. Būtent nuo to laiko rusų didikai vietoj tradicinių plačių suolų, ant kurių sėdėdavo ir miegodavo, pradėjo naudoti kėdes bei lovas. Kaip pažymi rusų tyrėjai, Kolomenskoje rūmai buvo pastatyti senu tradiciniu rusų stiliumi, bet vidus įrengtas pagal LDK didikų ir šlėktų stilių, su kuriuo caras susipažino 1654–1656 m. karo žygių į LDK metu. To meto rusų pastatai daugiausia buvo mediniai, net Maskvoje daugumos bojarinų rūmai buvo mediniai, o nuo XVII a. II p. sparčiai gausėjo mūrinių pastatų. Iš LDK išvežti plytininkai ir koklininkai darė jiems plytas bei pagal europietišką pavyzdį sukurtus glazūruotus ir ornamentuotus koklius. Akmenkaliai ir akmens raižytojai puošė caro rūmus Kremliuje ir cerkves, rekonstravo Kremliaus sienas ir bokštus. Daugiausia iš LDK atvarytų menininkų ir amatininkų dėka XVII a. II p. Maskvos valstybėje susiformavo vadinamas rusiškas barokas. Atsirado pasaulietinė tapyba, portretai. Bažnytinėje dailėje ryškėjo vakarietiški bruožai. Maskvoje buvo ypač vertinami iš LDK kilę ginklininkai ir auksakaliai, kurie garsiuosiuose Kremliaus Ginklų rūmuose, remdamiesi Vakarų technikos pasiekimais, gamino išskirtinius ginklus, jų detales bei puikius juvelyrinius dirbinius caro buičiai bei stalui.
     
  Iki XVII a. vid. Rusijoje buvo žinoma tik liaudies kuriama poezija, o eilėdara nežinota. Ją Rusijoje skleidė Simeonas Polockietis, Vilniaus akademijos auklėtinis, 1656 m. Polocke pareiškęs ištikimybę carui ir sveikinęs jį iškilmingu eilėraščiu. Jis, 1664 m. atvykęs į Maskvą, išgarsėjo kaip poetas ir rašytojas. 1664 metais Maskvoje Simeonas Polockietis atidarė lotynišką mokyklą, vykdė pedagoginę veiklą. 1667 metais jis tapo caro vaikų mokytoju. 1678 metais Simeonas Polockietis Maskvos Kremliuje įkūrė spaustuvę ir planavo steigti akademiją, parengė akademijos statutą, tačiau jos atidaryti jam nepavyko, o akademijos statutas buvo perdirbtas pagal „graikišką“ pavyzdį. Simeonas Polockietis Rusijoje pradėjo barokinę literatūrą, rašė poemas, panegirikas carui, eilėraščius, pamokslus ir poleminius raštus bei dramas. Jis buvo silabinės eilėdaros pradininkas Rusijoje, jo kūryba, kuriai būdinga literatūros, filosofijos ir teologijos sintezė, jungė vakarietiškas ir rytietiškas tradicijas.  
     
Ryškiai europeizacija reiškėsi muzikinėje kultūroje, kur tradicinis kanoninis giedojimas cerkvėse susidūrė su vakarietišku barokiniu daugiabalsiu dainavimu, turinčiu daug pasaulietinių elementų. Šioje reformoje bene pagrindinį vaidmenį suvaidino Vilniaus akademijos auklėtinis Nikolajus Dileckis, į Maskvą atvykęs jau po karo.
Tiek okupacijos metu, tiek po karo Vilnius tapo svarbiu sausumos kelio, jungiančio Maskvą su Europa, punktu. Paštas tarp Maskvos ir Vilniaus keliavo 9 dienas.
     
  XVII a. vid. ir II p. tarsi žymėjo rusų kultūros slinktį nuo senojo rusų meno prie vakarietiško meno. Keitėsi ir pasaulėžiūra, meniniai principai, atsirado naujos laisvo žmogaus bei laisvos kūrybos idėjos.  
     
Elmantas Meilus
P. Longworth, Alexis, Tsar of All the Russias, London, 1984.