Ženklai, simboliai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Auksiniai riteriai tarp Vilniaus miesto valdančiojo elito

Atrodytų, absurdiška būtų apjungti žodžius „riteris“ ir „miestietis“. Visgi naujųjų laikų bajorijos ir miestietijos istorijoje randame netipiškų dalykų. Vienas tokių – auksinio riterio (lot. Eques Auratus) titulas, kuris atsirado aukštaisiais viduramžiais ir buvo susijęs su įšventinimu į riterius, kitais riteriškais papročiais. Titulą suteikdavo imperatoriai, popiežiai, dalis kunigaikščių, kai kurios aukštosios mokyklos (pvz., Bolonės akademija) ar Venecijos miestas valstybė. Ceremonijos metu naujieji riteriai gaudavo auksinius pentinus (taip kilo titulo pavadinimas). Laikui bėgant, titulas keitė prasmę, tapo labiau panašesnis į nobilitaciją (bajorystės suteikimą). Todėl dėsningai jo atsisakė bajorai ir dėl tos pačios priežasties mielai jį priimdavo miestietijos valdantieji. XVI–XVIII a. bajorui toks titulas dažniausiai nieko nereiškė, tuo tarpu miestiečiui jis galėjo tapti ir karjeros įrankiu bei simboliu. Nesibodėjo šio titulo intelektualai ar menininkai. Šis 1705 m. gautas titulas nurodytas fiziko Izaoko Niutono antkapiniame užraše. 1770 metais iš popiežiaus tokį titulą gavo ir kompozitorius Volfgangas Amadėjus Mocartas. Taigi nors riteris negaudavo jokių privilegijų ar pareigų, tačiau įgydavo garbės.
Bajorystės „prieangis“ miestiečiams
     
  Apie XVI a. pr. auksinio riterio titulą pradėjo teikti ir Lenkijos bei LDK valdovai. Jie buvo vieninteliai titulo teikėjai. Į auksinius riterius būdavo įšventinama valstybės švenčių, ypač karūnacijų bei miesto priesaikų davimo metu. Titulą dažniausiai teikdavo Krokuvoje, rotušės aikštėje antrąją karūnacijos iškilmių dieną, po miesto tarybos priesaikos ir raktų naujam valdovui atidavimo ceremonijos. Įšventintas asmuo gaudavo diplomą, kuriame bendrais bruožais būdavo akcentuojami asmens nuopelnai monarchui ir jo pirmtakams. Tokių titulų turėtojais vienu metu tapdavo nuo kelių iki keliolikos asmenų. Jie paprastai turėdavo ryšių dvare, gaudavo ir titului reikalingą rekomendaciją. Įšventintasis įgydavo teisę rašyti titulą bet kokiuose aktuose, nešioti atitinkamus ženklus. Jie galėjo būti naudojami viešuose renginiuose ir turnyruose, žymimi ant ginklų, pastatų, kitų daiktų. XVIII amžiuje atsirado tradicija nešioti auksinę grandinę su valdovo portretu.  
     
Iki XVII a. pr. auksiniais riteriais paprastai tapdavo bajorai, o vėliau jų vietą užėmė miestų valdžios atstovai. Tad titulo turėtojai tarsi parodydavo plebėjišką savo kilmę arba tai, jog buvo kilę iš bajoriškumą praradusios šeimos. Ne veltui tarp auksinių riterių nuo XVII a. dominavo Krokuvos, Gdansko, Torunės ar Varšuvos valdančiojo elito nariai. 1633 metais Vladislovas Vaza auksiniais
         
  Iki XVII a. pr. auksiniais riteriais paprastai tapdavo bajorai, o vėliau jų vietą užėmė miestų valdžios atstovai.  
         
riteriais nominavo tik 2 bajorus ir net 6 krokuviečius. Iki XVIII a. II p. tituluotieji automatiškai, berods, netapdavo bajorais, jie ir toliau atkakliai siekdavo bajorijos teisių. Nuo Augusto II Sakso laikų auksinio riterio titulo turėtojas jau galėjo turėti ir amžinos žemės nuosavybės teisėmis, o titulą – ir paveldėti. 1745 metais išleistame Jono Ostrovskio Daneikovičiaus rinkinyje įdėtoje „Equitatus auratus“ diplomo formulėje paminėta, jog titulo gavėjas turi teisę nešioti medalioną su valdovo atvaizdu, o titulą paveldės ir vyriškos lyties palikuonys.
„Auksinis“ vilnietis
Senojo Vilniaus istorijoje auksinio riterio titulu pasipuošė nedaug miestietijos atstovų. Nuo XIV a. pab. iki XVIII a. pab. per 400 metų laikotarpį žinomi vos du tokie atvejai. Tokį titulą XVII a. pr. gavo miesto tarėjas Motiejus Vorbekas Lettowas (1593–1663). Jam titulą 1614 m. suteikė Venecijos valstybė, kuomet būsimasis medikas studijavo Padujos universitete.
 
Įdomybė
 
Viduramžiais atsiradęs auksinio riterio titulas XVI–XVIII a. tapo nobilitacijos forma, suteikiama pasižymėjusiems miestiečiams. Vilniaus istorijoje nuo  XIV a. pab. iki XVIII a. pab. žinomi vos du tokie atvejai. 1614 metais iš Venecijos valstybės studijų Padujoje metu titulą gavo miesto tarėjas Motiejus Vorbekas Lettowas (1593–1663).  Antrasis šio titulo turėtojas buvo atvykėlis iš Italijos, medicinos daktaras, karaliaus medikas ir sekretorius, Vilniaus vaitu tapęs Joannesas Melchiorini († apie 1715).
 
Antrasis šio titulo turėtojas buvo atvykėlis iš Italijos, medicinos daktaras, karaliaus medikas ir sekretorius, Vilniaus vaitu tapęs Joannesas Melchiorini († apie 1715). Apie 1698 m. italas jau gyveno Vilniuje ir čia tvarkė savo piniginius reikalus. Kitais metais jis miesto tarybai pateikė valdovo Augusto II raštą, kuriuo reikalauta, kad „kilmingąjį Joannesą Melchiorini, mūsų medicinos daktarą ir auksinį riterį, mokslais ir patyrimu mums ir mūsų dvarui gerai užsirekomendavusį“, išrinktų į Vilniaus magistratą. Tačiau dėl tuometinio vaito Jono Kazimiero Leškevičiaus pasipriešinimo J. Melchiorini ne tik nepateko į valdantįjį elitą, bet ir buvo nubaustas kalėjimu, bauda ir dar paskelbtas išvarytu iš valstybės (banitu). Tačiau mirus vaitui, 1700 m. italas tapo Vilniaus miesto suolininku. Apie 1704 m. jis vedė unitų dinastijų atstovo, burmistro Andriaus Ogurcevičiaus dukrą Konstanciją. 1712 metais, dar netapęs burmistru, italas jau buvo išrinktas kandidatu į vaitus, o 1713 m. jis gavo ir Vilniaus vaito privilegiją. Visgi nei tais, nei vėlesniais metais dėl magistrato pasipriešinimo šių pareigų eiti negalėjo. Matyt, atsisakęs pareigybės, jis apsigyveno kurioje nors įsigytoje žemės valdoje, Vilniaus vaivadijoje. Kaip auksinis riteris, italas turėjo tokią teisę. Paskutinį sykį istoriniuose šaltinuose jis paminėtas 1715 m. rugsėjį.
     
  Tarp Vilniaus valdančiojo elito būta nemažai asmenų, galėjusių, kaip ir J. Melchiorini, pretenduoti gauti auksinio riterio titulą. Ne tik J. Melchiorini, bet ir dažnas į LDK atvykęs italas, gerai žinojęs šio titulo teikiamus privalumus, jį gaudavo. Pvz., kariškis, pirklys ir istorikas Aleksandras Gvagninis (1534–1614) titulu buvo apdovanotas 1569 metais. Visgi tik J. Melchiorini pavyko užsitikrinti titului gauti reikalingą karaliaus ir didikų protekciją. Auksinio riterio titulas, kaip ir valdovo sekretoriaus pareigybė, atspindėjo jo statusą miestiečių visuomenėje ir nemažai pasitarnavo patenkant į bajorišką visuomenę, suteikė jam pripažįstamą ir paveldimą bajorystę.  
     
Auksinio riterio ir karaliaus sekretoriaus titulai bei 1568 m. nobilitacinė privilegija Vilniaus miesto valdančiam elitui atliko asmens
         
  Daugiausia naudos teikė ir sunkiausiai buvo pasiekiamas auksinio riterio titulas, nuo XVII a. pab. tapęs individualios nobilitacijos forma.  
         
išskyrimo miestiečių visuomenėje funkciją. Mažiau veiksminga, bet labiau prestižinė buvo karaliaus sekretoriaus pareigybė. 1568 metais nobilitacinė privilegija buvo realizuota tik iš dalies. Daugiausia naudos teikė ir sunkiausiai buvo pasiekiamas auksinio riterio titulas, nuo XVII a. pab. tapęs individualios nobilitacijos forma. Tačiau vilniečiams šis titulas buvo mažai žinomas svetimkūnis, kurio jie nei siekė, nei vertino.

Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, Joannesas Melchiorini (m. po 1715 09 27) – auksinis riteris (Eques Auratus) XVIII a. pradžios Vilniaus miesto valdančiajame elite, Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono, Vilnius, 2000, p. 296–310.