Kasdienybė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Bajorų pavardžių įsitvirtinimas XVI a. II pusėje

Lietuvoje pavardės ėmė formuotis krikščionybės priėmimo laikotarpiu (XIV a. pab. – XV a. pr.). Iki tol baltų (tarp jų ir lietuvių) žemėse asmenys buvo įvardijami vienu vardu. Dažniausiai vardą sudarė du sandai (kamienai): Min||daugas; Gedi||minas, Vy(t)||tautas ir taip toliau. Dar XVI a. pr. pasitaikydavo toks asmens įvardijimo būdas, bet iki amžiaus vidurio jis sunyko. Senoji vienvardystės tradicija turėjo kelis savitumus. Ši tradicija buvo bendra visiems baltams ar net
 
Įdomybė
 
Tarp valstiečių plito apeliatyviniai vardai (asmuo buvo įvardijamas bendriniu žodžiu), kartais net su paniekinamu atspalviu ir, dažniausiai, mažybiniai. Štai XV–XVI a. dažnas valstietis vadintas Šūdeliu, bet ir tarp bajorų būta Mižuikių, Žvirblių, Žalčių, Gandrų...
 
indoeuropiečiams (skirtumas tas, kad XIII–XIV a. beveik visus Europos indoeuropiečių vardynus iš esmės buvo pakoregavusi krikščioniškų vardų tradicija), todėl tik su didelėmis išlygomis galime kalbėti apie grynų lietuviškų asmenvardžių egzistavimą. Lietuviškų vardų žodyną paveikė gretimos lietuviams gentys ar atskiri jų junginiai, ypač tie, kuriuos Lietuvos valstybė įjungė į savo teritoriją. Tad nors XIII–XIV a. Lietuvos ir Žemaitijos politinė istorija klostėsi skirtingai, bet abiejų genčių asmenvardžių vardynas buvo beveik identiškas. Vardynas buvo bendras visiems visuomenės sluoksniams. Net Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais vadinosi laisvieji žemdirbiai. Tiesa, kai kurių permainų čia būta. Tikėtina, kad XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje vis labiau ryškėjant priklausomų valstiečių sluoksniui, atsirado jų vardų „kontrolė“: bent jau kunigaikštiški vardai jiems nebebuvo duodami. Tarp valstiečių plito apeliatyviniai vardai (asmuo buvo įvardijamas bendriniu žodžiu), kartais net su paniekinamu atspalviu ir, dažniausiai, mažybiniai. Štai XV–XVI a. dažnas valstietis vadintas Šūdeliu, bet ir tarp bajorų būta Mižuikių, Žvirblių, Žalčių, Gandrų ir taip toliau.
Astikaitis – Astiko sūnus
Paskutinį svarbų elementą lietuviškų pavardžių formavimosi išvakarėse įnešė rusėnų asmenų įvardijimo tradicija. Lietuvos valstybei plečiantis į rytus kitaip ir negalėjo būti. Rusėnų žemėse jau vyravo suslavinti krikščioniški vardai bei dvinaris asmens įvardijimo būdas: asmeninis vardas bei tėvavardis. Tarp bajorų ypač buvo populiarūs prievardžiai (dažniausiai – pravardės), kurie nebuvo paveldimi. Paveldimų šeimos vardų – pavardžių dar nebuvo. Rusėnų kunigaikštystėse įsitvirtinę lietuvių kunigaikščiai (kiek vėliau ir su jais atvykę lietuviai bajorai) pamažu perėmė rusėniškų tėvavardžių vartojimo tradiciją. Jos skiriamasis ženklas – prie tėvo vardo pridedama galūnė -vič, dabartinių Lietuvos istorikų verčiama kaip -aitis (abi galūnės yra istorinės ir beveik per visą XVI a. neretai naudotos įvardijant tą patį asmenį), pvz., dokumentuose Liubort Gediminovič, Skirgelo Olgerdovič, t. y. Liubartas Gediminaitis, Skirgaila Algirdaitis. XV amžiaus pr. tokį įvardijimo būdą jau buvo perėmusi Lietuvos diduomenė, o per XV a. II p. – beveik visa bajorija.
Pirmiausia pavardės nusistovėjo tarp Lietuvos didikų. Jos kilo iš XIV–XV a. sandūroje gyvenusių didikų protėvių baltiškų vardų. Atrodo, kad vienos pavardės formavimosi schemos nebuvo, tačiau labiausiai paplitusios pavyzdį matome Astikų–Radvilų giminės atveju.
         
  Pirmiausia pavardės nusistovėjo tarp Lietuvos didikų.  
         
XIV–XV a. sandūroje gyvenęs Astikas krikšto metu gavo Kristino vardą. Dažniausiai buvo vadinamas Astiku, o krikšto vardas neminėtas. Vyresnysis jo sūnus, matyt, gimė dar pagonišku laikotarpiu, todėl gavo Radvilo vardą, o jo krikšto vardo net nežinome. O jaunesnysis Astiko sūnus gal ir turėjo pagonišką vardą, bet rašytiniuose šaltiniuose minimas tik krikščionišku Stanislovo vardu. Abu Astiko sūnūs savo įvardijimui vėliau naudojo tėvavardį: Radvila Astikaitis, Stanislovas Astikaitis. XV amžiaus II p. gyvenę šių dviejų giminaičių sūnūs atitinkamai vadinosi Mikalojumi Radvilaičiu, Grigaliumi Astikaičiu, o jų palikuonys, gyvenę jau XVI a. – Radvilomis (vns. Radvila), Astikais (vns. Astikas), prie giminės vardų dar pridėdavę tėvo ir senelio tėvavardžius. Taip XVI a. vid. nusistovėjo paveldima nekintama pavardė. Tiesa, XVI a. pab. galime pastebėti nežymių pasikeitimų, t. y. pavardės sulenkinimą: senoji rusėniška užrašymo forma Radivil buvo pakeista Radzivil (lenk. Radziwiłł).
Žemaitija – baltiškų vardų „rezervatas“
     
  Eilinių Lietuvos bajorų pavardės keitėsi tuo pačiu keliu, tačiau raidos rezultatai buvo kitokie. XVI amžiaus pab. dauguma Lietuvos bajorų pavardžių turėjo suslavintą tėvavardinę formą: Andriejevičiai, Bagdonavičiai, Grigalavičiai, Jurgevičiai, Mikalojevičiai... Jei bajorų ir didikų pavardžių raida buvo vienoda, kur dingo iš baltiškų vardų vestinos pavardės? Atsakymą į klausimą rasime patyrinėję žemaičių bajorų pavardes.  
     
Krikščionybę žemaičiai priėmė 20–30 metų vėliau nei lietuviai, o ir jos sklaida regione buvo lėtesnė. Todėl per visą XV a. dažnas žemaitis nesivadino krikščionišku vardu, nors, turbūt, jį turėjo. Geras žemaičių bajorų pavardžių formavimosi pavyzdys – Žadeikaičių įvardijimo šaltiniuose istorija. Giminės pradininkas Žadeika turėjo du sūnus: vyresnįjį Bilių (abu vardai rodo santykinai dažniau Žemaitijoje pasitaikančius vienkamienius baltiškus vardus) ir Mąstvilą. Beje, pastarasis kartais vadinosi ir Mąstvilu Žadeikaičiu, nors jo statusas buvo žemesnis už brolio, todėl tikėtina, kad Mąstvilas buvo jaunesnis.
         
  Per visą XV a. dažnas žemaitis nesivadino krikščionišku vardu, nors, turbūt, jį turėjo.  
         
Mąstvilo sūnūs vadinosi jau krikščioniškais vardais ir tėvavardžiu, pvz., Bagdonas Mąstvilaitis (orig. Mostvilovič); anūkai prie savo vardo dažniausiai dėjo tik tėvavardį, pvz. Stanislovas Bagdonaitis (orig. Bogdanovič)), o proanūkiai – tėvavardį, senelio ir prosenelio vardų tėvavardines formas, pvz. Jurgis Stanislovaitis Bagdonaitis Mąstvilaitis (org. Jurij Stanislavovič Bogdanovič Mostvilovič). Ši XVI a. II p. gyvenusi giminės karta paskutinį sudėtinio vardo narį užrašydavo dviem formom: Mąstvilaitis arba Mąstvilas (orig. Mostvilovič, Mostvil). XVI amžiaus pab. – XVII a. pr. paskutinioji forma galutinai nusistovėjo kaip paveldima nesikeičianti pavardė, o tėvavardžių buvo beveik atsisakyta. Taip nusistovėjo dvinaris bajoro įvardijimas (vardas ir pavardė).
Vyriausiajam – žemė, jaunėliui – pavardė
     
  Mąstvilų pavardės raidos etapai beveik sutampa su Lietuvos diduomenės pavardžių formavimosi etapais. Tačiau jų, kaip ir kitų vidutinių ir smulkių bajorų, pavardžių formavimąsi lėmė giminės žemėvaldos sklaida. Diduomenei tai nebuvo būdinga. Dar XV a. vid. turbūt apie 90% Žemaitijos ir Lietuvos (ypač šiaurinės jos dalies) bajorų buvo autochtonai, gyvenę kompaktiškuose alodinių valdų anklavuose – laukuose. Dažniausia jų pavadinimai sutapdavo su giminės vardu. Lauko vidiniame gyvenime giminės vardas neturėjo reikšmės, nes visi čia buvo giminaičiai. Kiekvienas giminės atstovas savo įvardijimu pabrėžė ne priklausomybę giminei, o asmeninę kilmę. Todėl prie asmeninio krikšto vardo buvo pridedamas tėvavardis ir senelio vardo tėvavardinė forma: pvz., Jonas Jokūbaitis Petraitis (Jan Jakubovič Petrovič). XVI amžiaus II p. toks iš senelio vardo vestinas tėvavardis nusistovėjo kaip stabili paveldima pavardė: Petravičius, Antanavičius, Mikalojevičius, Gabrielavičius ir taip toliau.  
     
Kaip išliko iš baltiškų vardų vestinos pavardės? Kaip rodo Žadeikos giminės pavyzdys, paprastai vyriausiam sūnui, dar tėvui esant gyvam, buvo išskiriama tėvo sukauptos žemėvaldos dalis. Dažniausia tai buvo atkampi, valdovo suteikta, toliau nuo giminės lauko buvusi valda, kurią deramai prižiūrėti buvo galima tik joje gyvenant. Taip XV a. vid. iš Žadeikos namų išsikėlė Bilius, tėvoninį kiemą palikdamas jaunesniam broliui Mąstvilui, todėl XVI a. II p. vienas šalia kito minimi Mąstvilų ir Bilevičių laukai. XV amžiaus II p. taip pat pasielgė vyriausias Biliaus sūnus Daugirdas: iš prie Raseinių buvusio Bilevičių lauko išsikėlė gyventi į Panemunę (Veliuonos vls.). XV amžiaus pab. Raseiniuose likusios vyriausios giminės šakos atstovo Jono Bilevičiaus vyriausias sūnus Stanislovas išsikėlė į Šaukotą ar į Akmenę. Po to Daugirdo sūnus nebesivadino Bilevičiumi, o tik Daugirdaičiu. Tuo tarpu Stanislovo Bilevičiaus vaikų karta (XVI a. vid.) vadinosi Stankevičiais Bilevičiais, o anūkų – tik Stankevičiais. XVI amžiuje stabilią Bilevičių pavardę išlaikė tik dvi jaunesnės Bilevičių kartos, kurių pagrindinė žemėvalda buvo Bilevičių (dar giminės pradininko apgyvendintame) lauke. Visa tai leidžia manyti, kad iš baltiškų vardų vestinas pavardes išlaikė jaunesnės bajorų giminių šakos, likdavusios gyventi alodinėje protėvių žemėje.
     
  Minėti atvejai neatskleidžia visų pavardžių raidos ypatybių. Štai XVI a. II p. Žemaitijos ir Šiaurės Aukštaitijos regione tarp pasiturinčių bajorų paplito vietovardinės: Deltuviškiai (Dzievaltovskiai), Raseiniškiai (Roseinskiai), Kernaviškiai (Kernaviška!), Tendžiogališkiai (Tendziagolskiai) ir t. t., o tarp smulkiųjų – lietuviškos pravardinės pavardės: Šaltibarštis, Šunkepis, Devingalvis ir panašiai.  
     
Eugenijus Saviščevas
E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais, Vilnius, 2010, p. 72, 73, 82–88.