Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Baltramiejus Cynakis ir kiti italai Vilniuje bei LDK

Migracija – universalus, visoms visuomenėms būdingas reiškinys. Jos mastą ir pobūdį lemia politinės, religinės, demografinės ir ekonominės aplinkybės bei priežasčių samplaikos. Migracijos rūšys (ekonominė, religinė, politinė ir kt.) veikė viena kitą, geografinis mobilumas dažnai buvo ir socialinis. Naujųjų laikų pradžioje šis procesas tapo intensyvus, apėmė miesto ir kaimo gyventojus, bajorus ir valstiečius. Skyrėsi tik mastai, pvz., bajorai nukeliaudavo iki 600 km, o didikai – iki 1 000 km. Žemesnių sluoksnių atstovų kelionių mastai buvo mažesni: valstiečiai nukeliaudavo iki 120 km, miestiečiai – iki 150–600 km. Migracijos apimtis didino religiniai karai, urbanizacija ir užjūrio ekspansija. Ypač daug keliavo Italijos gyventojai. 
Bastūnai iš Italijos
Italai masiškai keliauti į Prancūziją, Vengriją, Angliją, Ispaniją ir Olandiją (kiek mažiau į Lenkiją ar Portugaliją) pradėjo tarp 1430–1530 metų. XV amžiaus pab. italų humanistai buvo populiarūs, nes augo susidomėjimas antikine literatūra ir mokslu, o vietose tokių žmonių stigo. Tai buvo gera proga dažnai ne itin „didelėms asmenybėms“, nežinomoms Italijoje, tapti svarbiomis svetur. XVII amžiaus II p. Italijos „aukso amžius“ buvo praėjęs, šalis išgyveno ekonominę, politinę ir socialinę krizę, todėl suaktyvėjo emigracija. Dalis neįsitvirtinusių savo krašte laimės ieškojo kitur. Pirkliai vyko į Olandiją ir Vokietiją, amatininkai – į Prancūziją ir Švediją. Viena migracijos krypčių buvo Vidurio ir Rytų Europa.
         
  Atvykėliai iš Apeninų pusiasalio tapo įprasta XVI–XVIII a. I p. ATR visuomenės, ypač didesnių miestų, tautinio „peizažo“ dalimi.  
         
Dėl kainų skirtumų vien į ATR pakliuvęs net ir nedidelis italų pirklio kapitalas išaugdavo kelis sykius. Čia viešpatavo italų kultūra, baroko visuomenėje buvo madinga viskas, kas „itališka“: virtuvė, manieros, drabužiai. Todėl net šaltas klimatas nebuvo kliūtis migracijai. Italų verslininkai ir menininkai pasiekdavo net Rusiją.
Atvykėliai iš Apeninų pusiasalio tapo įprasta XVI–XVIII a. I p. ATR visuomenės, ypač didesnių miestų, tautinio „peizažo“ dalimi. Nemaža dalis „žvaigždžių“ dažnai atvykdavo tik trumpam – užsidirbti ir grįžti į Italiją. Tačiau būta ir tokių, kuriems ATR tapo antrąja Tėvyne. Didžiausios italų diasporos buvo katalikiškoje Lenkijoje: Krokuvos, Lvovo, Varšuvos ar Liublino miestuose. LDK italai įsidarbindavo diduomenės dvaruose. Šios tautinės mažumos skaitlingumu išsiskyrė Vilnius. Atvykusieji pasižymėjo ne tik kaip įvairaus lygio menininkai ir amatininkai (architektai, kompozitoriai, mūrininkai, skulptoriai, dailininkai), bet ir kaip pirkliai, medikai, karo inžinieriai, pramonininkai. Jie sudarė Vilniaus ir LDK verslo elitą, būrėsi į prekybines ir finansines bendroves, nuomojo muitus, naudojo naujas verslo priemones – vekselius ir asignacijas, buvo pagrindiniai veikėjai audinių ir vyno rinkoje. Vien italų menininkų XVII a. Vilniuje įvairiu metu dirbo 40. Su Vilniumi verslo ryšius turėjo turtingi Krokuvos italų pirkliai ir bankininkai Sebastiano bei Valerio Montelupi. Jų atstovu Vilniuje buvo vilnietis suolininkas italas Tomas Barduci.
Vilniaus „krikštatėvis“
     
  Neatsitiktinai XVII a. II p. –XVIII a. I p. šeši Vilniaus valdančiojo elito nariai buvo italai. Galimybės susikurti geresnį gyvenimą Vilniuje ieškojo iš įvairių Italijos vietovių atvykę miestiečiai katalikai: karaliaus sekretorius ir Vilniaus vaitas Baltramiejus Cynakis (apie 1623–1683), tarėjas Jozefas Bonfilis († 1682), tarėjas Leonardas Ryki († po 1685), vaitas Joannesas Melchiorinis († apie 1715), tarėjas Joannesas Pensa († apie 1716) ir tarėjas Ludovicas Bernardas Kajetanas Loretti (1680–1742). Trumpiau ar ilgiau gyvenę LDK sostinėje, daugelis čia rado savo laimę, sukaupė turtus, sukūrė šeimas, o jų vaikai savo likimus susiejo su LDK.  
     
Įtakingiausias italas miestietis, kada nors gyvenęs Vilniuje, buvo karaliaus sekretorius, Vilniaus vaitas, LDK muitų administratorius ir pašto skyriaus Vilniuje valdytojas B. Cynakis. Jis buvo itin turtingas ne tik Vilniaus, bet ir LDK pirklys bei bankininkas, palaikė tamprius ryšius su Pacų šeima. Iš Lukos respublikos į Vilnių jis atvyko apie 1650 m. kartu su broliu Joannesu, įsikūrusiu Varšuvoje. Turtą Lietuvoje B. Cynakis sukaupė prekiaudamas brangiais audiniais ir vynais, teikdamas paskolas valstybei ir didikams. Jo verslas buvo didžiulis, jam dirbo keliolika prekybos agentų. Vilniuje italas nusipirko porą mūrnamių Rotušės aikštėje ir Arklių gatvėje.
         
  Apie 50 metų praleidęs ATR B. Cynakis išlaikė tautinį savitumą  
         
Sėkminga buvo jo municipalinė karjera: 1663 m. tapo Vilniaus suolininku, 1680 m. gavo vaito privilegiją. Apie 50 metų praleidęs ATR B. Cynakis išlaikė tautinį savitumą. Išmoko lenkų kalbą, bet dėvėjo ne vietinius, o venecijietiškus ar prancūziškus drabužius, rėmė savo tautiečius. Tai rodo ir 1671–1673 m. tilto per Nerį statybos istorija. Per XVII a. vid. karus sugriautą tiltą suprojektavo ir žadėjo pastatyti „nematytą visame pasaulyje“ italų architektas Joannesas Baptista Frediani, prisidėjęs ir prie Pažaislio ansamblio bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybų. Už 6 000 auks. (pigiau nei siūlė vietos meistrai) jis ėmė statyti 73 m ilgio arkinį medinį tiltą. Sandorį laidavo kaip tik B. Cynakis. Bet statybos kaštai išaugo kelis kartus – iki 20 000 auks., o statinys, iškilęs toje Neries vietoje, kur jos plotis siekė 400 pėdų, 1673 m. sausio 10 d. vakare, pajudėjus ledams, sugriuvo ir nuplaukė. Tarėjas Jonas Kazimieras Berkinovičius su dviem tarnais dar jo ieškojo, nuplaukė net iki Kauno, bet tilto liekanų nerado. Architektas apkaltino miesto valdžią, kad ši nesuteikė jam reikiamų medžiagų. Bylinėjimasis su B. Cynakio tautiečiu vyko ir 1676 metais.
Itališkas solidarumas
B. Cynakiui buvo dėkingas ir į tarėjus prastumtas J. Bonfili, vadintas Cynakio „superintendantu“. J. Bonfili Vilniuje surado ne tik namus, padarė karjerą, bet ir su vilniečio vaistininko Stanislavo Šenmano dukra Ana sukūrė šeimą, sulaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų.
         
  Iš Lukos atsikėlęs ir 1682 m. Vilniaus miesto piliečiu tapęs pirklys globėjo dėka padarė municipalinę karjerą.  
         
Jis sėkmingai prekiavo,
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. LDK miestuose ir diduomenės dvaruose gyveno ir dirbo nemažai atvykėlių iš Italijos. Ypač daug jų naująją tėvynę atrado Vilniuje: vien italų menininkų XVII a. Vilniuje įvairiu metu dirbo 40. Italai sudarė Vilniaus ir LDK verslo elitą, būrėsi į prekybines ir finansines bendroves, nuomojo muitus, naudojo naujas verslo priemones – vekselius ir asignacijas, buvo pagrindiniai veikėjai audinių ir vyno rinkoje. 
 
Vilniuje turėjo du mūrnamius, parduotuvių ir vyninę. Greičiausiai dėl ryšių su žmonos giminaičiais buvo glaudžiai susijęs su vokiška aplinka, nors kartu ir labiau sulenkėjęs nei jo globėjas – kalbėjo lenkiškai ir rengėsi vietos drabužiais. B. Cynakis tarpininkavo ir pirklio L. Rykio atvykimui į LDK. Iš Lukos atsikėlęs ir 1682 m. Vilniaus miesto piliečiu tapęs pirklys globėjo dėka padarė municipalinę karjerą. Greitai, jau kitą dieną, kai tapo piliečiu, buvo pasiūlytas būti suolininku, o nepraėjus ir metams – Vilniaus tarėju.    
Nuo 1698 m. Vilniuje apsigyveno ir čia šeimą su burmistro unito Andriaus Ogurcevičiaus vaikaite Konstancija sukūrė karaliaus sekretorius ir medicinos daktaras J. Melchiorini. Į valdantįjį miesto elitą jis pateko valdovo Augusto II protekcijos dėka. 1701 metais jis tapo suolininku, dar po metų – tarėju, o 1713 m. gavo vaito privilegiją. Į Vilnių iš Venecijos atvykęs skulptorius ir architektas J. Pensa užmezgė dalykinius ryšius su tautiečiais skulptoriais Pietru Perti ir Andriumi Capone. Kai gavo užsakymą atstatyti 1706 m. sudegusią miesto rotušę, jis pateko į miesto elitą. 1712 metais J. Pensa buvo paskirtas Vilniaus suolininku, o 1715 m. – tarėju. Municipalinę karjerą nutraukė netikėta italo žūtis: jėzuitų Lukiškėse statant koplyčią, įgriuvo netinkamai sumūryti jos skliautai... Tautiečių J. Melchiorini ir J. Pensos dėka, praėjus vos metams po atvykimo į Vilnių, 1714 m. Vilniaus tarėju buvo išrinktas L. B. K. Loretti. Jis neapsiribojo municipalitetu, prekiavo, o eidamas špitolių prižiūrėtojo pareigas, kukliai pelnėsi iš miesto ūkio...
Taigi XVII a. vid. – XVIII a. vid. LDK sostinėje vyko tam tikra „italizacija“, o į miesto valdantįjį elitą patekę italai pasižymėjo „nepaprastais nuotykiais“ savo naujoje Tėvynėje.

Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, „Bartholomeus Cynaki ir Co“. Italai Vilniaus miesto valdančiajame elite XVII a. antrojoje – XVIII a. pirmojoje pusėje, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, Vilnius, 2000, p. 178–205.