Mitai / XIII-XIV a.
Grįžti

Baltų vienybės mitas

Lietuvių istorinėje savimonėje kanonu pavirto „Lietuvių karo su kryžiuočiais“ (Vilnius, 1964) autorių apibendrinta „kryžiuočių – baltų karo“ koncepcija apie didvyrišką ir tragišką baltų tautų kovą prieš svetimą krikščionių tikėjimą jėga brukusį Vokiečių ordiną. Iš lietuvių, stipriausių ir veikliausių, autoriai
 
Įdomybė
 
Nors Saulės mūšis (1236 m.) laikomas svarbiu romantizuotos paradigmos keliamos baltų kovinės vienybės pavyzdžiu, jame vargiai rasime baltiškos vienybės apraiškų, nes vokiečių gretose kovoję latviai liko jiems ištikimi iki mirties, o žiemgalių dalyvavimas kautynėse yra abejotinas, nes pagrįstai manoma, kad jie persekiojo ir žudė į Rygą grįžtančios kariuomenės likučius.
 
„pareikalavo“ atsakomybės už viską. Monografijos puslapiuose jie kruopščiai skaičiavo strategines ir taktines lietuvių valdžios klaidas ir žėrė priekaištus. Rimantas Jasas: „(…) mongolų-totorių invazijos įnešti politinės situacijos Rusioje pakitimai sustiprino „rytinę“ kryptį Lietuvos feodalų XIII–XIV a. politikoje, kuri tapo pagrindine, ir tuo pačiu susilpnino Lietuvos vadovaujančiuose sluoksniuose vakarinių, grynai lietuviškų, žemių vertinimą. (…) Atsispirti prieš tokią jėgą prūsams, kad ir remiamiems vakarinių lietuvių, buvo per daug sunku, o iš Lietuvos pusės po 1263 m. dėl įvairių priežasčių (kovos dėl sosto po Mindaugo nužudymo, Vaišelgos provokiška politika ir Traidenio karai su Volyne) jokia svarbesnė pagalba neatėjo, nors tuomet, atrodo, taip nedaug trūko, kad kryžiuočiai būtų išmesti iš prūsų žemės.“ Kituose darbuose tvirtinta, kad kovoje prieš Vokiečių ordiną formavosi visų baltų Lietuvos valstybė, Mindaugo valdoma Lietuva aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių-sūduvių kovą prieš Ordiną. Ypač glaudžiai lietuviai bendradarbiavo su kaimynystėje gyvenusiais jotvingiais (Romas Batūra). Svarbiu baltų kovinės vienybės pavyzdžiu laikomas Saulės mūšis 1236 m. rugsėjo 22 dieną. Dabartinėje Lietuvos Respublikoje mūšio data oficialiai paskelbta atmintina „Baltų vienybės diena“, kai jungtinė žemaičių ir žiemgalių kariuomenė sumušė Kalavijuočių ordino ir Europos kryžininkų pajėgas.
 
Baltų didvalstybės paieškos
Baltų vienybės paieškos sovietmečiu – neabejotini to laiko išmąstyti anachronizmai, ieškant atsakymų, kodėl Lietuvos valstybė neapgynė jai į glėbį savanoriškai puolančių žemių ir per amžius neišliko didelė, stipri bei nepriklausoma, nes būtų įgijusi tvirtą etninę ir teritorinę sandarą. Tokios mokslininkų nuomonės turėjo senas šaknis – bendra kilme, giminingomis kalbomis, panašiais papročiais ir vieninga teritorija grindžiamą baltų prigimtinės vienybės koncepciją.
         
  Šis konstruktas yra dirbtinė intelektualinė vizija, bet ji sukelia pasididžiavimo mūsų bendra praeitimi emocijas, todėl tvirtai prigijo dalies visuomenės pasaulėžiūroje.  
         
Jos pamatus išliejo XX a. 7-ame dešimtmetyje Vladimiro Toporovo ir jo kolegų lyginamosios kalbotyros tyrimai, atskleidę, kad iki rytų slavų „ekspansijos“ V–VII a. baltų pasaulis siekė ne tik Dniepro, bet ir Volgos bei Okos upių aukštupius. Tai audrino kai kurių lietuvių intelektualų ir net mokslininkų vaizduotę: vientisas baltų etnomasyvas driekėsi milžiniškoje teritorijoje ir atrodė kaip vieninga baltų valstybinė erdvė su viduramžius pasiekusia palikuone – Lietuvos valstybe.
Šis konstruktas yra dirbtinė intelektualinė vizija, bet ji sukelia pasididžiavimo mūsų bendra praeitimi emocijas, todėl tvirtai prigijo dalies visuomenės pasaulėžiūroje. Deja, vienybės elementų tikrovėje nebuvo. Baltai – dirbtinis terminas, o visam jų masyvui apibūdinti bendras vardas nežinomas (ir vargu, ar toks buvo). Aisčiais (aestii)
         
  Reiškiniai baltų vienybė, bendrabaltiškas interesas, kryžiuočių – baltų karas, visų baltų Lietuvos valstybės kūrimasis yra svetimi XII a. pab. – XIII a. istorijos šaltinių duomenims.  
         
germanai vadino gentis į rytus nuo jų – veikiausiai ir pats vardas germaniškas, ir tik moksliniai tyrimai įrodė, kad viena iš genčių buvo baltai. Nieko nežinome apie vidinius ir išorinius baltų genčių santykius. Reiškiniai baltų vienybė, bendrabaltiškas interesas, kryžiuočių – baltų karas, visų baltų Lietuvos valstybės kūrimasis yra svetimi XII a.
         
  Kariniai lietuvių žygiai ir plėšikavimas prie Dauguvos latvius ir žiemgalius pavertė tvirtais lietuvių priešais, prisidėjusiais prie vokiečių krikščioniškos kolonijos Rygoje įsitvirtinimo.   
         
pab. – XIII a. istorijos šaltinių duomenims. Štai Mindaugui konsoliduojant savo valdžią XIII a. vid., jo interesai lietuvių „giminaičiams“ baltams formuluojami tais laikais įprastais valstybės, kaip daugiatautės imperijos, terminais. Lietuvos karalius skelbė, kad prie savo karalystės jėga rengiasi Kristaus tikėjimui jungti gretimus pagonių ir netikėlių (t. y. stačiatikių) kraštus (1251 ir 1255). Nutraukęs sąjungą su Livonijos ordinu (1261), jis bergždžiai laukė vokiečių pavergtųjų Livonijos genčių pasidavimo jo valdžiai. Baltijos kraštuose pasirodžius kariniams krikščionių ordinams, iš esmės politinė situacija pagonims nesuteikė pasirinkimo – vienos ar kitos baltų žemės diduomenei teko rinktis, kurio pono valdiniu tapti (krikščionio vokiečio, lenko, stačiatikio ruso ar lietuvio). O tai bet kuriuo atveju reiškė turėtos valdžios (t. y. laisvės) apribojimą ir naujų pareigų bei prievolių gavimą. Todėl Lietuvos valdovo, visų baltų vienytojo, programos teritorinė išraiška – konkrečioje žemėje gyvenančios diduomenės sutikimas pripažinti lietuvių valdovo valdžią. Toks imperinis Lietuvos monarcho interesas neigiamai veikė santykius su kaimynais pagonimis.
Kodėl kaimyninės gentys nepuolė į lietuvių glėbį?
Lietuvių santykių su kaimynais iki Mindaugo nėra kaip apibūdinti baltų vienybės terminais. Kariniai lietuvių žygiai ir plėšikavimas prie Dauguvos latvius ir žiemgalius pavertė tvirtais lietuvių priešais, prisidėjusiais prie vokiečių krikščioniškos kolonijos Rygoje įsitvirtinimo. Sėlos dalį lietuviai ne tik kontroliavo 
         
  Lietuvių santykius su kaimynais baltais reguliavo konkrečios politinės realijos, galbūt pirmtakų padiktuotos tradicijos, kitos patirtys, o baltų vienybė yra tik nūdienė mitologizuota paradigma.  
         
politiškai, bet jau buvo gerokai asimiliavę pietines krašto žemes, beje, kaip ir žiemgalių, kuršių, ir jotvingių šiaurines žemes, Dainavą Užnemunėje. Lietuviai, Mindaugas, ne švelniau nei lenkai ar rusai plėšėsi jotvingių teritorijos dalį. Tik „dalybose“ Mindaugas turėjo mažiausiai galimybių, lyginant su stipresniais ir geriau organizuotais kaimynais. Saulės kautynėse irgi nerasime jokių baltiškos vienybės apraiškų, nes vokiečių gretose kovoję latviai liko jiems ištikimi iki mirties, o žiemgalių dalyvavimas kautynėse yra abejotinas, nes pagrįstai manoma, kad jie persekiojo ir žudė į Rygą grįžtančios kariuomenės likučius.
     
  Paskutinieji iš Vokiečių ordino pavergtų baltų buvo jotvingiai, po to sekė lietuvių eilė. Lietuvių monarcho ir jotvingių diduomenės santykiuose įtampos buvo neįveiktos, net jei vieniems ar kitiems kilo mirtinos grėsmės. Traidenio (valdė Lietuvą 1268–1282 m.) santykius su jotvingiais reguliavo subjektyvi lietuvių valdovo pozicija, bet ne bendrabaltiškas interesas. Tuo tarpu daliai jotvingių diduomenės kova prieš Vokiečių ordiną irgi neatrodė žūtbūtinė – jiems nereikėjo Lietuvos pagalbos. Jotvingiai Palenkėje buvo pasiruošę taikiai krikštytis ir paklusti Kujavų kunigaikščiui Kazimierui arba ieškojo prieglobsčio nuo Ordino pas lenkus. Kiti jotvingiai pripažino Haličo ir Voluinės kunigaikščių valdžią, treti atvėrė širdis Vokiečių ordino brukamai krikščionybei, tik ketvirti jungėsi prie Lietuvos. Buvo net penktas variantas, kurį parodo jotvingių didiko Skomanto blaškymasis tarp Lietuvos ir Ordino.  
     
Lietuvių santykius su kaimynais baltais reguliavo konkrečios politinės realijos, galbūt pirmtakų padiktuotos tradicijos, kitos patirtys, o baltų vienybė yra tik nūdienė mitologizuota paradigma.
 
Artūras Dubonis
A. Nikžentaitis, Nuo Daumanto iki Gedimino: ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai, Klaipėda, 1996.