Teisė, teisingumas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Banicijos ir infamijos bausmės

     
  Vakarų Europoje ir Romos teisės principus perėmusioje LDK buvo žinoma infamijos (garbės atėmimo) bei banicijos (ištrėmimo) bausmės. LDK teismų praktika lėmė, kad silpnėjant valstybės teisminėms galioms infamijos ir banicijos bausmės būdavo skiriamos už neatvykimą į teismą kontumacinių (už akių priimtų) teismo sprendimų metu.  
     

Ištremti už įstatymo ribų
XVIII a. teisininkas Teodoras Ostrovskis teigė, jog banicijos skirstytos į paprastąsias laikinąsias (lenk. doczesna) ir amžinąsias (lenk. wieczna). Už neatvykimą į teismą arba teismo sprendimo nevykdymą dažniausiai būdavo skiriama paprastosios banicijos bausmė. Už sunkius nusikaltimus būdavo skiriama amžinoji banicija – visų teisių atėmimas.
         
  Infamija nubaustojo negalėjo užmušti kiekvienas, teisingumą vykdyti galėjo tik teismas arba nukentėjusi šalis.  
         
Tiesa, teismo praktikoje minėtos banicijų rūšys neretai būdavo skiriamos kartu. Štai 1763 m. po Juozapo Zlobickio skundo dėl Maigių valdų antpuolio ir smurto karčemoje, neatvykus į teismą Jonui ir Rožei Eiviltams, jiems paskirta ir paprastoji, ir amžinoji banicija. Tokių pavyzdžių gausu.
Banito statusas turėjo užkirsti kelią asmeniui į visas renkamas ir skiriamas bajorijos pareigybes. Toks asmuo negalėjo būti pasiuntiniu nei į seimą, nei į Lietuvos vyriausiąjį tribunolą. XVI amžiaus teisėje net egzistavo nuostata, kad asmens, kuris nuteistas banicija, valdas
 
Įdomybė
 
Už įvairius nusikaltimus skiriamos banicijos (teisių atėmimo) bausmės neretai nusipelnydavo ir dvasininkų luomo atstovai. XVIII amžiaus vid. Vilniaus jėzuitų noviciatas dėl antpuolių, smurto, įkalinimo bylose gavo tris banicijas. Ne vieną baniciją gavo ir Vilniaus bazilijonų vienuolynas už įvairius nusikaltimus (ypač antpuolius).
 
galima užpulti. Gavus teismo sankciją, tą turėjo įvykdyti viso pavieto bajorai.
Infamija buvo griežtesnė bausmė, nes ja nuteistas asmuo netekdavo visų teisių. Jei būdavo skiriama amžinoji banicija, šalia jos egzistuodavo ir infamijos bausmė, nubaustojo negindavo įstatymai. Tiesa, T. Ostrovskis teigė, kad infamija nubaustojo negalėjo užmušti kiekvienas, teisingumą vykdyti galėjo tik teismas arba nukentėjusi šalis. Infamija nuteistas asmuo galėjo būti pristatytas į teismą ir nubaustas mirties bausme. Jį buvo galima gaudyti, o nužudžius, pasak Lietuvos Statuto, nereikėjo mokėti galvapinigių. Nuteistojo turtas tokiu atveju buvo konfiskuojamas. Jei giminaičiai ir artimieji buvo neprisidėję prie nusikaltimų, jie nieko, išskyrus nuosavybę, negalėjo prarasti. To meto teisė akcentavo, kad banitui ir infamui negalima duoti pastogės.
     
  Bet teisiniai dokumentai numatė tam tikras galimybes panaikinti nuosprendžius. Nubaustasis per metus galėjo pateikti apeliaciją Lietuvos vyriausiajam tribunolui. Paprasta banicija būdavo panaikinama sumokėjus skolas arba susitarus su nukentėjusiuoju. Kriminaliniuose nusikaltimuose gautą baniciją naikino tik seimas.  
     

„Teisinė mirtis“ nesirenka luomoŠiomis bausmėmis bajorai būdavo baudžiami dėl įvairių teisinių nusižengimų. Dažnai bausmių bajorai sulaukdavo už antpuolius. Štai 1754 m. infamijos bausmė už antpuolius paskirta Benedikto Oganovskio priešininkams: bajorams Antanui ir Pranciškui Sokolnikams, Baranovskiui, Petkevičiui, Kasparui Daukšui ir baudžiauninkams Juozapui Kazlauskui, Česiūnams. Banicijų ir infamijų nuosprendžių bajorai sulaukdavo dėl sumušimų, nužudymų, plėšimų, vagysčių, įžeidinėjimų, skolų bei kitų nusikaltimų.
Gaudavo tokias bausmes ir aukštas pareigas ėję žmonės. 1730 m. LDK raštininkas Mykolas Masalskis po konflikto su Oršos pavieto stalininku Kazimieru Jelecu buvo nubaustas infamija ir banicija.
Neretai gaudavo banicijas ir infamijas dvasininkai. Štai XVIII a. vid. Vilniaus jėzuitų noviciatas dėl antpuolių, smurto, įkalinimo bylose prieš Čyžų, Cechanoveckių gimines, Stanislovu Kanigovskiu gavo tris banicijas.
         
  Banicijų ir infamijų nuosprendžių bajorai sulaukdavo dėl sumušimų, nužudymų, plėšimų, vagysčių, įžeidinėjimų, skolų bei kitų nusikaltimų.  
         

Kartais banicija būdavo skiriama valdų savininkui, o jo pavaldiniams, dalyvavusiems nusikaltime, ir infamija. Štai 1749 m. po skundo dėl Svironių valdų antpuolio Smolensko pavieto pilininko Karolio Kazimiero Petrovskio priešininkai Vaitiekus ir Elena Micevičiai buvo nubausti banicijos, o jų pavaldinys, bajoras valdų administratorius Antanas Drogatas – banicijos ir infamijos bausmėmis. Banicijos bausme būdavo baudžiami ne tik bajorai, bet ir jų pavaldiniai, net valstiečiai ir žydai. 1738 metų bylos tarp Vilniaus pavieto stovyklininko Vladislovo Petrusevičiaus bei Livonijos iždininko Mykolo Kelbovskio sprendime minėta, kad už antpuolius organizatorius su žmona Ona, žydas nuomininkas Rapolas Jozefovičius bei išvardinti 4 pavaldiniai teismo salėje paskelbti banitais.
„Popierinis“ teisingumasKai kurie bajorai yra gavę ne po vieną baniciją. Štai Ukmergės pavieto kardininkaitis, vėliau pataurininkis Ignotas Komaras nuteistas bene keturiomis banicijomis. Ne vieną baniciją gavo ir Vilniaus bazilijonų vienuolynas už įvairius nusikaltimus (ypač antpuolius). Ne vieną baniciją gavę bajorai šaipėsi iš teisingumo, teigdami, kad jų negalima teisti, nes jie jau yra už įstatymo ribų.
Teismas negalėjo atvesti kaltinamuosius ir išsiaiškinti skundų turinį, todėl vyravo kontumaciniai (už akių skelbti) nuosprendžiai. Tai rodė daugelio kaltinamųjų požiūrį į teismą ir į kaltinamuosius – savo luomo atstovus. Tokio nuosprendžio paskelbimas lėmė labiau moralinę ieškovo pergalę.
         
  Ne vieną baniciją gavę bajorai šaipėsi iš teisingumo, teigdami, kad jų negalima teisti, nes jie jau yra už įstatymo ribų.  
         
Griežtos Lietuvos Statuto nuostatos būdavo įgyvendinamos ne visuomet. Banicijos bei infamijos bausmės teoriškai buvo griežtos, turėjusios rimtai sutrikdyti nuteistojo gyvenimą. Bet rasta tik keletas užuominų dėl infamo ar banito statuso sukeltų sunkumų. Teismo sprendimas galėdavo tapti rimta kliūtimi karjerai, galėdavo suteikti progą konkurentui atkeršyti nuteistajam ir turėti argumentuotą motyvą, esą jis smurtavo prieš banitą ar infamisą – asmenį, kurio negina įstatymai. Todėl bajorai siekdavo išsirūpinti gleitus – atleidimo raštus, kuriuos suteikdavo ir pasirašydavo karalius arba kancleris.
 
Domininkas Burba