Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Bankai ir palūkanavimas: skolinimosi papročiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Stambūs kreditai ir dideli bankai galėjo atsirasti tik tose visuomenėse, kurios išplėtojo mainus, vartojimą ir pinigų apyvartą. Viduramžių Europoje tokios visuomenės tik pamažu kūrėsi. Tuo metu kreditu dažniausiai vertėsi ne įstaigos, o privatūs asmenys, pirkliai. Jie skolino nesistemingai ir sąlyginai nedaug. Bet net ir žemo ekonominio lygio visuomenės negalėjo išgyventi be galimybės skolintis, o skolintojai už geradarystę laukė atlygio – palūkanų. Kokio dydžio jos turėjo būti? Tai buvo moralinis klausimas, kurį beveik visur stengėsi išaiškinti religiniai lyderiai. Krikščionys neigiamai žiūrėjo į palūkanavimą, nors pripažino kredito būtinybę. Bažnyčia sutiko, jog teisingos yra 1% per mėnesį palūkanos (12,7% per metus). Aukštesnės palūkanos buvo vertinamos kaip lupikavimas. Kadangi paskolų visuomenei reikėjo, į šį verslą buvo įstumti žydai, kuriems dėl jų tikėjimo drausta užsiimti žemės ūkiu ir amatais. XIV–XVI a. intensyvėjant tarptautiniams mainams ir smarkiai išaugus brangiųjų metalų gavybai, kreditavimas buvo sistemingesnis, o kreditu užsiimantys žmonės ėmė jungtis į didesnes kompanijas. Keitėsi ir europiečių moralinės pažiūros į palūkanas: verslininkai dažniau sulaukdavo valstybininkų pritarimo, kad iš investicijų verslui gaunami procentai – ne lupikavimas. Per XVII a. į kredito reikalus vis labiau įsivėlus valstybei, bankai buvo stabilesni: 1609 m. Amsterdame bankas tapo įstaiga, turinčia pastatą, o 1694 m. Londone buvo įsteigtas valstybės (centrinis) Anglijos bankas, šiuolaikinių bankų prototipas.
Beprocenčių paskolų utopija
Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lietuva nebuvo nei stambių mainų, nei didelio vartojimo (didelių miestų) šalis. Kreditavimo sistema čia niekada stipriau nesireiškė. 1584 metais Stepono Batoro rūmuose buvo kilusi mintis LDK iš bajorų valstiečių mokesčių ir valdovo pinigų kalyklos pajamų sukurti fondą, teikiantį paskolas už ≈ 10% metines palūkanas, bet šis projektas liko tik popieriuje.
         
  Dar XIV a. pr. lietuviai naudojosi vakariečių sukurtomis kreditavimo struktūromis, nekurdami kokių nors naujų kredito institucijų ar mechanizmų.  
         
Nekeista, nes toks valstybinis bankas turėjo susidurti su rinkoje seniai įsivyravusiais vietiniais ir užsienyje rezidavusiais kredito tiekėjais. Tad per visą LDK gyvavimo laikotarpį paskolų rinkoje vyravo privatūs skolintojai, o žaidimo taisykles dažniausiai diktavo stambūs užsienio žaidėjai. Dar XIV a. pr. lietuviai naudojosi vakariečių sukurtomis kreditavimo struktūromis, nekurdami kokių nors naujų kredito institucijų ar mechanizmų. Valdovai ir stambesni pirkliai naudojosi užsieniečių pirklių kreditu. Miestuose didesnę kreditavimo reikšmę turėjo amatininkų brolijos, neretai kaltintos lupikavimu. 1579 metais Vilniuje kaip atsvarą joms Petras Skarga (vėliau Vilniaus universiteto rektorius) įkūrė Mons Pietatis (pažodžiui – dievobaimingumo kalnas). Tai buvo savotiška kredito kasa, už simbolinius įkaitus (fantus) skolinusi pinigus, kuriuos savanoriškai sunešdavo geradariai. Pirmuosius Mons Pietatis įsteigė pranciškonai XV a. Prancūzijoje. Jų veiklos praktika parodė, kad net nesiekdamos pelno Mons Pietatis negalėjo skolinti pinigų be administravimo išlaidas padengiančių priemokų. Todėl iš skolininkų buvo reikalaujama 5% palūkanų. Atrodo, tokiomis pat sąlygomis ši kredito organizacija veikė ir Lietuvoje.
Skolos raštelis, virtęs sutartim su velniu
     
  Visoje Europoje tipiniai stambūs ir smulkūs skolintojai buvo žydai. Lietuva perėmė vakarietišką patirtį: dar XIV a. pab. Vytautas kai kuriuose miestuose leido įsikurti žydų bendruomenėms. Vytauto privilegijoje Bresto žydams įrašyta: „Taip pat žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti.“ Savivaldą turėjusios žydų bendruomenės buvo lėšų, būtinų kreditavimui, kaupimo tinklai. Iš čia ir kilo neteisingas supratimas, jog kiekvienas žydas – palūkininkas.  
     
Apie LDK pirklių kontraktus su vietiniais ir užsienio pirkliais galima kalbėti daug. Bet kiekvienas atvejis reikalauja įsigilinimo. Bendras šių santykių tendencijas gerai iliustruoja skolos dokumentų istorija. Taip vienas garsiausių pinigų skolintojų Karaliaučiuje Hansas Lamburgas XV a. pab. prisistatinėjo esąs LDK valdinys. Savo praktikoje jis naudojo skolos raštų – chirografų (lot. chirographum) tipą. Tokiame lape būdavo surašomi du skolą liudijantys tekstai. Po to lapas perkerpamas pusiau, o skolos autentiškumas tikrinamas skolintojui ir skolininkui
 
Įdomybė
 
Chirografas (lot. Chirographum) – tai lapas, kuriame buvo surašomi du skolą liudijantys tekstai. Jį perkirpus, po pusę gaudavo skolintojas ir skolininkas, o skolą grąžinus, skolininkas iš kreditoriaus atgaudavo antrąją chirografo pusę ir ją sunaikindavo. XVI amžiuje tokie dokumentai dažnai minimi Lietuvoje (цирокграф). Viduramžišką požiūrį į pinigų skolinimą liudija tai, kad vėliau chirografas tapo sutarties su šėtonu sinonimu.
 
sunešus savo sutarties puses. Skolą grąžinus, skolininkas iš kreditoriaus atgaudavo antrąją chirografo pusę ir ją sunaikindavo. XVI amžiuje tokie dokumentai dažnai minimi Lietuvoje (цирокграф). Vėliau chirografas tapo sutarties su šėtonu sinonimu.
Tuo tarpu žydai (ypač XVIII a.) mugių metu kreditą dažniausiai įformindavo mamranais (ממדנ״י‎, ממדם‎, ממדן‎), t. y. vekseliais. Šio dokumento pavadinimas kildintinas iš lotyniškojo membranum – oda, pergamentas, rašto lapas. Žydiškoje tradicijoje toks lapas buvo pildomas iš abiejų pusių: iš vienos nurodant įsiskolinimo sumą, iš kitos – skolininko vardą (parašą) bei liudytojų vardus. Toks dokumentas po apmokėjimo nebūtinai turėjo būti sunaikintas. Jis galėjo būti perrašytas kitam asmeniui. Mamrane nebuvo nurodomos nei skolos priežastys, nei skolos sugrąžinimo vieta. Mamrano turėtojas galėjo bet kada pateikti pretenzijas skolininkui. Vėliau atsirado vadinami tuštieji arba atvirieji mamranai – pasirašyti skolos sutarties dokumentai su tekste neužpildytomis vietomis („langeliais“), į kurias reikėjo įrašyti skolos sumą ir jos atidavimo laiką. Mamranai (мамранъ, mamran) išpopuliarėjo Lietuvos diduomenės ūkyje. Nuo XVI a. vid. didikams nuolat stokojant kredito, viena „švenčiausių“ didiko tarnybininkų prievolių buvo surasti paskolą. Kad tarnybininkai galėtų greičiau įforminti skolą, didikas jiems duodavo pluoštą pasirašytų neužpildytų mamranų.
Kilmingųjų verslo nuotykiai
Kitaip nei daugumoje Europos kraštų nuo XVI a. vid. LDK ir Lenkijos karalystės kilmingieji plačiai įsivėlė į prekybinius santykius. Būtent jie buvo to meto stambūs verslininkai. Nereikia stebėtis, kad tuometinę jų ūkinę veiklą atspindinčiuose dokumentuose aptinkame daug ekonomikos sąvokų: kapitalas, palūkanos, kreditas. Bajorams buvo skirti ir ekonominiai traktatai, pvz., 1596 m. Vilniuje išleistas Martyno Smigleckio darbas „Apie palūkanas“. Tipinis to meto bajoro
         
  Tipinis to meto bajoro paskolos įforminimas vykdavo įkeitus nekilnojamą turtą ir atitinkamai surašius įkeitimo raštą (застава, заставнои лист).  
         
paskolos įforminimas vykdavo įkeitus nekilnojamą turtą ir atitinkamai surašius įkeitimo raštą (застава, заставнои лист). Tokias madas diktavo valdovo dvaras. Štai Žygimantas Augustas 1563 m. už 50 000 talerių vienam Gdansko pirkliui įkeitė Palangos, Kretingos ir Gargždų valsčius. Iš tokių sandorių kreditoriaus gaunama nauda buvo ypač didelė, nes iki skolininkas grąžindavo paskolą, kreditorius naudodavosi įkeisto turto, šiuo atveju, trijų minėtų valsčių valstiečių mokesčiais. Antrajame Lietuvos Statute (1566) įtvirtinus bajoro teisę be apribojimų disponuoti savo žeme, bajorai skolinosi dažnai ir daug. Štai 1572 m. niekuo neišsiskiriančio Žemaitijos bajoro Jono Matavičiaus turto inventoriuje nurodomi 27 įvairių asmenų jam duoti skolų ir įkaitų raštai, kurių bendra vertė buvo daugiau kaip 250 kapų grašių.
Didikai operavo dar didesnėmis sumomis. 1574 metais Šklovo ir Myšos grafas Jonas Chodkevičius pasižadėjo Vaitiekui Rudenskiui iki 1575 m. grąžinti pasiskolintus 1 000 kapų lietuviškų grašių ir „intereso (интересы, t. y. palūkanų) arba mokestį už praėjusius, septyniasdešimt ketvirtuosius metus šimtą grašių“. Jei iki minėtos datos to nepadarytų, pasižada kreditoriui atiduoti įkaitu, iki kol bus sumokėta skola, 10 valakų žemės, priklausančios Myšos dvarui. Taigi paskola iš pradžių nebuvo garantuota įkeistu turtu, o metinės jos palūkanos sudarė 10%. Kredito sąlygas pasirodė nelengva įvykdyti: skola laiku nebuvo grąžinta, o nekilnojamas turtas kreditoriui nebuvo perduotas. Skolininkui mirus, jo našlė paskolą grąžino tik 1586 metais. Po ilgai trukusių derybų buvo numatytas skolos grąžinimas trimis įmokomis po 400 kapų (iš jų palūkanų – 200 kapų), kiekvienos išmokos metu prie pinigų pridedant po 10 medaus saikų (медниц меду). Kreditorius greta paskolintų pinigų gavo palūkanas ne už 10, o už 2 metus. Palūkanų normas ir anais laikais buvo įmanoma sumažinti, o šalia grynųjų įvedus nepinigines dovanas tikrąją palūkanų normą buvo galima paslėpti.
 
Eugenijus Saviščevas
S. C. Rowell, Vokiečių ordino archyvo smulkmenos, arba kas XV a. Prūsuose vokiečių ordino didžiajam magistrui skolindavo pinigus?, Praeities pėdsakais. Skirta profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 337–348; Документы и регесты к истории литовских евреев (1388–1550), собрал С. Бершадский, С. Петербург, 1882, p. 6.