Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Bastūnas Radvila. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę

     
  Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) pagarsėjo Europoje kaip keliautojas, kuris aplankė tolimus ir pavojingus kraštus, o neįprastus kelionės įspūdžius bei nuotykius aprašė veikale „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t. t., Kelionė į Jeruzalę“. Galime drąsiai vadinti Našlaitėlį itin ryškiu bastūnu visoje LDK istorijoje, nukeliavusiu ten, kur tuomet nebuvo lankęsi ir dar ilgai nesilankys lietuviai.  
     
Galingiausios LDK giminės „našlaitėlis“ – nenuorama ir eruditas
Radvila Našlaitėlis (vyriausias iš keturių Mikalojaus Radvilos Juodojo, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono bei reformacijos Lietuvoje lyderio sūnų) buvo įtakingas galingiausios LDK giminės atstovas.
 
Įdomybė
 
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis - LDK keliautojas. „Našlaitėlio“ pravardė prigijo jam, anot legendos, karaliaus Žygimanto Augusto dėka. Tėvui svečiuojantis pas karalių Varšuvoje, šis neva aptiko rūmuose vieną, paliktą savo lovelėje, garsiai verkiantį mažąjį Mikalojų ir, ramindamas jį, pavadino visų apleistu vargšu našlaitėliu.
 
Kaip ir dauguma to meto jaunų didikų Našlaitėlis mokėsi užsienyje. Studijavo  protestantiškose Vokietijos švietimo įstaigose – tuo metu garsėjusioje Strasbūro gimnazijoje ir Tiubingeno universitete. Našlaitėlis buvo itin smalsus ir kūrybiškas žmogus. Žinias gilino visą gyvenimą, skaitydamas įvairių sričių veikalus. Sukaupė milžinišką tais laikais maždaug 700 vienetų biblioteką. Našlaitėlio pastangomis ilgus metus buvo rengiamas ir apie 1603 m. išspausdintas LDK žemėlapis, kurio tikslumas ir detalumas pavertė jį geriausiu geografinių žinių šaltiniu apie kunigaikštystę daugiau kaip šimtui metų. Be lenkų kalbos, kuri jam buvo artimiausia (neaišku, ar bent kiek mokėjo lietuviškai), labai gerai mokėjo bent tris kitas kalbas – vokiečių, lotynų ir italų.
Žymiausias bastūnas ir aukščiausias LDK pareigūnas
Našlaitėlis aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime ir ėjo aukštas pareigas – LDK rūmų maršalkos, po to – didžiojo LDK maršalkos, taip pat buvo (eilės tvarka) Trakų kaštelionas, Trakų vaivada.
         
  Buvo paskirtas Vilniaus vaivada - aukščiausiu pasaulietiniu LDK pareigūnu.  
         
O 1604 metais karalius Žygimantas III Vaza paskyrė jį Vilniaus vaivada – aukščiausiu pasaulietiniu LDK pareigūnu.
1566 m., po tėvo mirties, jaunasis Našlaitėlis lankėsi Romoje, susitiko su popiežiumi Pijumi V ir atsivertė į katalikybę. Amžininkai liudija, kad Našlaitėlis buvo tikintis žmogus. Tikėjimą išreiškė ne tik maldomis, bet ir aktyvia veikla katalikybės plėtros labui. 1576 metais įsteigė Vilniuje pirmą katalikišką spaustuvę. Prie savo rezidencijos Nesvyžiuje įsteigė Jėzuitų kolegiją ir pastatė vieną pirmųjų LDK barokinę Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčią. Taip pat įsteigė ir rėmė katalikiškus vienuolynus ir brolijas, savo lėšomis prisidėjo prie koplyčių bei naujų bažnyčių statybos ir išlaikymo.
Pamaldūs „bastymosi“ motyvai
Didžiąją savo gyvenimo kelionę į Jeruzalę Našlaitėlis sumanė kaip įsipareigojimo Dievui išpildymą, nes 1575 m. sunkiai susirgęs pasižadėjo: „Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą“.
     
  Jei Nesvyžių, iš kurio jis pradėjo kelionę 1582 m. rugsėjo 16 d. ir į kurį sugrįžo 1584 m. liepos 7 d., laikysime atskaitos tašku, jo kelionė truko beveik dvejis metus. Jos metu Našlaitėlis apsilankė trijuose kontinentuose aplink Viduržiemio jūrą: Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose.  
     
Keturis mėnesius praleidęs Venecijoje, jis išplaukė į Šventąją Žemę ir apsilankė Kretoje bei Kipre. Kretoje aplankė ir žymųjį Minotauro labirintą. Jį apvaikščiojęs, suabejojo jo mitine kilme, pritardamas nuomonei, jog tai greičiau akmenų karjeras.
Bananai, chameleonai ir mumijos: ką Našlaitėlis atrado svečiuose kraštuose?
Našlaitėlis nebuvo naivus stebėtojas. Tai, ką matė, nuolat lygino su žiniomis iš gausaus savo geografinės, istorinės ir religinės erudicijos aruodo, kritiškai analizavo, o naujus ir negirdėtus dalykus uoliai aprašė. Tarkime, bananą apibūdino taip: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tik kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs /.../ Skonis ir kvapas panašus į prinokusių kriaušių /.../ Labai sotus: suvalgęs su duona arba sūriu du vaisius, visai pavalgai“. Jis išdėstė Sirijos krikščionių teoriją (atseit bananas, o ne obuolys, buvo pirmosios Adomo ir Ievos nuodėmės vaisius) ir ją sukritikavo.
         
  Iš matytų gyvūnų jį sudomino hipopotamai.  
         
Iš matytų gyvūnų jį ypač sudomino hipopotamai, tuomet vadinti jūros arkliais, bei chameleonai, kuriais negalėjo atsistebėti: „Didumo ir formos jie kaip driežai, bet nekanda, nes neturi burnos, todėl nei ėda, nei geria, gyvena tiktai oru. Turi tik mažo pipiro dydžio skylutę, pro kurią įtraukia oro. /.../ Spalvos būna tokios, kokia arčiausiai yra, išskyrus raudoną ir rudą /.../ Akys iššokusios, apvalios ir gyvos. Jas gali vartyti tuo pačiu metu, vieną – aukštyn, kitą – žemyn, taip pat viena akis gali žiūrėti pirmyn, kita – atgal “. Kaip tikras turistas rinkosi ir suvenyrus – iš Jeruzalės pasiėmė porfyritinio stulpo, prie kurio, anot tradicijos, buvo nuplaktas Jėzus Kristus, gabalėlį, prie Mirusios Jūros prisirinko
         
  Egipte įsigijo vyro ir moters mumijas.  
         
„degančių akmenų“. O Egipte įsigijo vyro ir moters mumijas, kurias, grįždamas į Europą, slapta vežė laivu, nors krikščionims tai buvo griežtai draudžiama, nes musulmonai įtarė, jog krikščionys panaudoja lavonus magijai. Tiesa, kai laivas pateko į stiprią audrą, patikėjęs anksčiau nugirstu prietaru, jog mumijos gali atnešti laivui nelaimę, bei pranašiškomis drauge plaukusio kunigo vizijomis, Našlaitėlis išmetė jas jūron.
Nepaisantis pavojų smalsumas
Našlaitėlio smalsumas įveikdavo nuovargį ir baimę. Štai prie Kairo jis drąsiai leidosi į požemines mumijų kriptas, net pusantros valandos ropštėsi į piramidės viršūnę. Apsilankymas Egipte, kurį Našlaitėlis „labai norėjo“ pamatyti ir po kurį keliavo beveik du mėnesius, buvo „turistinis“ pažintinis sumanymas, nesusijęs su piligriminiu kelionės motyvu.
Įprastus kelionės vargus stelbė aplinkybė, jog Našlaitėliui teko keliauti islamo civilizacijos apsuptyje.
         
  Kelionių metu ne kartą grėsė pavojus gyvybei.  
         
Pro svetimos tvarkos, papročių bei įtarimų statomas kliūtis teko brautis gudrybių, papirkimo, apsimetinėjimo būdu. Našlaitėlio ir jo bendrakeleivių sveikatai ir net gyvybei ne kartą grėsė pavojai. Jie tykojo visur: Damaske nuo minios svaidomų akmenų ir spjūvių piligrimus išgelbėjo tik pasamdyta apsauga, dykumose ar nuošaliose vietovėse ne kartą teko susidurti su arabų plėšikais, į krikščionis kreivai žvelgė norintys iš jų pelnytis turkų pareigūnai. Nors abipusio priešiškumo ir nepatiklumo tarp keliaujančių krikščionių ir musulmonų buvo apstu, abi pusės mokėjo sutarti. Našlaitėlis žavėjosi arabų gebėjimu laikytis duoto žodžio, kuris jiems būdingas dėl „kažkokio Dievo valios pagonims įkvėpto savotiško nuoširdumo“.
     
  Sužinojęs iš vieno turko, jog šis paleido laisvėn penkis paukščiukus, tikėdamasis, jog jo geras darbas padės mirusiųjų artimųjų vėlėms, Našlaitėlis padarė išvadą, jog ir turkai iš „pačios prigimties šiek tiek nujaučia apie sielų kančias skaistykloje“.  
     
Radvila Našlaitėlis – pirmojo tarptautinio Lietuvos bestselerio autorius
Našlaitėlis smalsiai stebėjo įvairių kultūrų atstovus. „Kelionėje į Jeruzalę“ galima aptikti daugybę įvairių tautų, tikėjimų bei papročių žmonių aprašymų. Štai kaip jis aprašė Etiopų pirklius: „Jų veidai nuostabiai spindėjo. Arčiau priėjęs, paklausiau, kas jie tokie. Atsakė, brangakmenių pirkliai. Parodė kaktoje ir abiejuose skruostuose įsispaustus labai žibančius rožinius akmeniukus. /.../
         
  Galima sakyti, jog tai yra pirmas europietiškas Lietuvos bestseleris.  
         
Atrodė, kad vaikščioja su kaukėmis. Keista, kaip tokius akmenis įspaudžia į veido odą, kad jie ten tvirtai laikosi.“
Našlaitėlio literatūrinis talentas buvo toks didelis, jog keliems šimtams metų užbūrė daugybės Europos skaitytojų vaizduotę. Kai kuriems iš jų „Kelionė į Jeruzale“ tapdavo vadovu po nežinomybę, kai jie patys ryždavosi keliauti, sekdami Našlaitėlio pėdomis. Galima sakyti, jog tai yra pirmas europietiškas Lietuvos bestseleris. Pirmasis leidimas lotynų kalba pasirodė 1601 metais. Vien tik  XVII ir XVIII a. pasirodė keturi leidimai lotynų kalba, du leidimai vokiečiu kalba, šeši leidimai lenkų kalba bei vienas leidimas rusų kalba. Veikalas išleistas ir lietuvių kalba: Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis,  Kelionė į Jeruzalę, Vilnius, „Mintis“, 1990 m.
 
Artūras Vasiliauskas