Asmenybės / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Bastūnė Regina Salomėja Ruseckaitė-Pilštyniova

     

 
XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės nuolat keliaudavo, tačiau kiekvieno kelionių maršrutą ribodavo jo luomas ir socialinis statusas. Valstiečiai keliaudavo tik savo pono valdose, kartais aplankydavo netoliese kitam savininkui priklausiusius pažįstamus. Smulkūs bajorai vykdavo į seimelius (pavieto centrus). Aukštesnį statusą turintys kilmingieji keliaudavo į seimus, dėl savo ūkio ar finansų, politinių reikalų važinėdavo po visą šalį. Ne vienas vykdavo ir į užsienį dėl diplomatinių tikslų ar malonumo. Didikų sūnūs būdavo išleidžiami mokytis ar „pamatyti gyvenimo“ į Vakarų Europą. Dvasininkai keliaudavo piligrimų keliais, aplankydavo Romą, popiežių. Mūsų laikus pasiekė nedaug kelionių aprašymų, dažnas bajoras gyvenime neapsilankydavo kitose šalyse. Tačiau yra išimčių. LDK laikų kelionių tyrėjai išskiria vieną ypatingą atvejį – XVIII a. I p. bajorės Reginos Salomėjos (kai kur save ji vadino ir Salomėja Regina) Ruseckaitės-Pilštyniovos (Regina Salomea z Rusieckich Pilsztyn) kelionės aprašymą. Autorė nukeliavo net iki Stambulo, ilgai ten gyveno, vėliau aplankė daugelį to meto LDK, Lenkijos, Osmanų ir Austrijos imperijos vietovių. Jos patraukliu stiliumi parašyti kelionių įspūdžiai tapo atradimu LDK laikų kultūros tyrėjams.  
     
Gyvybei pavojingas gydymo menasApie šią moterį žinių nedaug. Tenka pasikliauti jos gyvenimo aprašymu. Ji rašė, jog gimė 1718 m. Naugarduko paviete. Nuo jaunų dienų bajorė mėgo šaudyti ir nuolatos su savimi vežiojosi pistoletus ar šautuvą.
         
  Nors Regina Salomėja gydė ligonius, tačiau tikėjo ir burtais.  
         
14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Halpiro, kuris netrukus išvyko į Stambulą ir kartu pasiėmė žmoną. Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Nors Regina Salomėja gydė ligonius, tačiau tikėjo ir burtais. Ji minėjo, kad nuo burtų pati ne kartą sunkiai sirgo. Pasak moters, viena jos koja dėl to, kad kažkas „nužiūrėjo“, nudžiūvo ir sutrumpėjo per pusę uolekties. Vėliau negalėjo valdyti ne tik kojų ir rankų, bet ir proto. Ji jautėsi kaip vaikas, pro langą matė pabaisą su ilga barzda. Kai jos vyras išvyko dirbti gydytoju į Sofiją, bajorė vertėsi medicinos praktika, gydė moteris. Filipopolio (Filibėjaus) (dabar Plovdivas, Bulgarija) mieste moteris gydė vietinio naziro (komendanto) dukrą nuo kirmėlių. Ši išgėrė vaistų, pagamintų iš alijošiaus, šafrano, miros sieros rūgšties ir vyno spirito. Mergaitė mirė. Tada gydytoja pati išgėrė vaistų. Ir tai ją, likusią gyvą, išgelbėjo nuo mirties bausmės.
Plėšikų vado nelaisvėje
Per Balkanų kalnus buvo sudėtinga persikelti vežimu, todėl ji jojo žirgu, apsirengusi vyriškais drabužiais. Pakeliui prisijungė prie vieno karavano, bet netrukus tapo plėšiko Sary Huseino (Rudojo Huseino) kaline. Šis atpažino ją. Regina Salomėja išgydė plėšikų vadą ir jo sūnaus uošvį nuo akių ligų. Ji buvo karališkai apdovanota ir laimingai grįžo pas vyrą, kuris greitai mirė. Regina Salomėja liko su dukra.
Iš sultono nupirktas vyras
Sužinojusi apie Austrijos kariuomenės pralaimėjimą Osmanų kariuomenei, ji išpirko iš sultono nelaisvės keturis austrų karo belaisvius. Už tris karininkus gavo išpirką iš giminių, o už ketvirtąjį – ne. Pastarasis, Austrijos karininkas Juozapas Fortūnatas Pilšteinas, kilęs iš Krajinos (šiandieninė Slovėnija), tapo jos vyru.
Abu grįžo į Naugarduką. Lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila-Žuvelė jį priėmė į savo kariuomenę, o Regina Salomėja dirbo gydytoja.
 
Įdomybė
 
XVIII a. I p. bajorės Reginos Salomėjos Ruseckaitės-Pilštyniovos gyvenimo istorija itin neįprasta: moteris sėkmingai vertėsi gydytojos amatu, kuris ją nuvedė net į Stambulo sultono haremą, buvo patekusi į plėšikų nelaisvę, iš kurios grįžo ne tik gyva, bet dar ir apdovanota. Jos atsiminimai – svarbus žinių apie įvairias tautas ir papročius šaltinis.
 
Vėliau Regina Salomėja Pilštyniova nusprendė vykti į Rusiją, išlaisvinti iš nelaisvės keletą turkų. Per Vilnių, Biržus, Rygą ir Narvą ji nukeliavo į Sankt Peterburgą. Ten po kelių sėkmingų operacijų išgarsėjo, buvo pristatyta imperatorei Anai Ivanovnai. Ši su ja buvo maloni ir išlaisvino Revelyje (Taline) bei Narvoje kalintus Ruščiuko (Rusė, šiandien Bulgarijos miestas) turkų belaisvius. Į namus Regina Salomėja Pilštyniova grįžo per Biržus, Ukmergę ir Vilnių bei įsikūrė Polesėje. Jos vyrą perkėlė į Žovkvą (šiandien Ukraina), prie Lvovo. Nors laukėsi, ji per Vroclavą, Olomoucą, Vieną ir Liublianą nukeliavo iki vyro namų, bet jo giminės sumokėjo tik trečdalį išpirkos. Vėliau Regina Salomėja Pilštyniova apsistojo Vienoje, gyveno iš gydytojos amato. Austrijos sostinėje jai gimė sūnus. Bet ir antroji santuoka nebuvo laiminga. Vyras, anot autorės, išlaidavo ir girtavo. Kai ji išvyko į Turkiją, vyras pagrobė dukrą, siekė sutuoktinę nunuodyti. Po bandymų taikytis ji išsiskyrė, liko viena su vaikais.
Pragaištinga aistra jaunesniam vyrui
Vėliau gydytoja užmezgė santykius su septyneriais metais jaunesniu vyriškiu, kurį savo atsiminimuose vadino amoratu. Moteris rašė, kad leido jam savimi naudotis, o jis pasiglemžė jos pinigus. Regina Salomėja Pilštyniova paliko jam savo vaikus, išvažiavo, o grįžusi rado sūnų numarintą badu, bet net ir tai neprivertė jos nutraukti santykių. Ji išvyko į Kijevą, vyras gydytoją sekė. Moteris kreipėsi į Rusijos imperijos teismą ir net gavo leidimą suimti buvusį partnerį, bet atsitiktinai susitikę Podolės Kameneco vienuolyne jiedu susitaikė.
Sultono hareme
Ilgą laiką Regina Salomėja Pilštyniova gyveno Osmanų imperijoje, Chotime (Hotino miestas dabartinėje Rumunijoje). Buvo apkaltinta, jog teikia pagalbą žmonėms, iš turkų valstybės perbėgantiems į Abiejų Tautų Respubliką.
         
  Apstulbinta liberalaus sultono Mustafos II rūmų grožio, Regina Salomėja Pilštyniova manė, kad tai – rojus žemėje.  
         
Bėgdama nuo persekiotojų, ji antrą kartą išvyko į Stambulą ir tapo sultono haremo gydytoja.
Šiame kūrinyje daug tų laikų buities detalių. Labiausiai atsiminimų autorę žavėjo valdovų rūmai. Apstulbinta liberalaus sultono Mustafos II rūmų grožio, Regina Salomėja Pilštyniova manė, kad tai – rojus žemėje. Jai patiko Sankt Peterburgas. Gydytoja žavėjosi, kad čia šalia rūmų nepamatysi lūšnų kaip Vienoje ar Stambule. Imperatorės Anos Ivanovnos dvaras ją pakerėjo, Regina Salomėja Pilštyniova prisiklausė istorijų (anekdotų) apie Petrą I bei kitus Rusijos imperijos didikus.
Pašėlusių nuotykių fone – tautų ir papročių aprašymai
Moters pasakojimas – įdomus ir svarbus XVIII a. liudijimas. Jos karjera įspūdinga. Moterims tais laikais buvo sunku siekti medikės karjeros. Bet Regina Salomėja Pilštyniova rasdavo pacientų, daug uždirbdavo.
Autorė teigiamai pavaizdavo kitų tautų ir tikybų žmones.
         
  Moterims tais laikais buvo sunku siekti medikės karjeros.  
         
Su simpatija ji žvelgė į turkų buitį. Keliautoja rašė, kad turkų raštas sudėtingas. Pasakojo, kad turkai nuolat sėdi kavinėse ir klausosi muzikos. Tiesa, ji jaudinosi dėl žiaurių sultono ir jo valdininkų veiksmų, malšinant bulgarų bei serbų sukilimus, dėl represijų prieš krikščionis. Rusus atsiminimuose ji vertino geriau nei Austrijos gyventojus, nes slavai – vaišingi. Rašydama ji nepraleido sau nepalankių epizodų (pvz., istorijos su amoratu). Šie atsiminimai ir kelionių aprašymai svarbūs, nes juose rašoma apie dabartinių valstybių (Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Turkijos, Ukrainos, Moldavijos, Rumunijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Slovėnijos, Austrijos, Čekijos, kitų šalių) gyventojus ir papročius XVIII amžiuje. Galbūt ateityje bus rasta daugiau liudijimų apie drąsios ir išsilavinusios (kad ir savamokslės) moters gyvenimą. Kol kas jis mažai žinomas.
 
Domininkas Burba