Dvasinis gyvenimas, religija / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Basųjų karmelitų (karmeličių) reflektorius

Vienuolyno valgomasis – griežtų taisyklių ir ritualų buveinė
Pagal Karolio Borromeo „Instrukcijas“ dažniausiai vienuolyno reflektorius (valgomasis) būdavo įrengtas pirmame aukšte, netoli virtuvės. Šioje dažniausiai skliautuotoje pailgo stačiakampio plano patalpoje vienuoliai valgydavo, atlikdavo dvasines praktikas, viešas atgailas. Vieną šoninę sieną skaidydavo langai, kitą puošdavo paveikslai, o ant galinės sienos visada kabėjo Nukryžiuotasis.
         
  Dažnai ant viduriniojo stalo būdavo padėta kaukolė.  
         
Pagal iš Ispanijos vienuolynų atkeliavusią tradiciją dažnai ant viduriniojo stalo būdavo padėta kaukolė.
Reflektoriuje stalai būdavo sustatyti „U“ raidės konfigūracija, jie nebuvo dengiami staltiesėmis, tik prie indų padėtomis nedidelėmis drobinėmis servetėlėmis. Ant stalo stovėdavo vandens ąsotis ir druska. Duona ir kitas maistas, alus ar vynas buvo dalijami porcijomis. Neturto dvasią puoselėjantys vienuoliai naudojosi paprastais moliniais ir mediniais indais. Valgydavo tylomis, klausydamiesi skaitomo Šv. Rašto ir šv. Teresės tekstų ar kitų skaitinių. Susėsdavo nustatyta tvarka: arčiau prie vyresniojo (vyresniosios) sėdėjo įžadus priėmę profesai (kunigai, davę 4 iškilmingus įžadus – skaistumo, neturto, klusnumo ir ypatingo klusnumo popiežiui), toliau – naujokai. Atskiras stalas būdavo skirtas sergantiems vienuolyno nariams. Vienuoliai įeidavo į reflektorių ir išeidavo iš jo giedodami, sudarydami procesiją.
Triukšmingus vienuolius drausmino Nukryžiuotasis
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios Pociejų koplyčioje kabo krucifiksas (prie kryžiaus prikalto Kristaus figūra), kurio legenda susijusi su basųjų karmelitų elgsenos reflektoriuje tradicija.
         
  Silentium Fratres! Tylos, broliai!  
         
Štai kaip pamokslininkas Švč. Mergelės Marijos Maksimilijonas (Karpovičius) šio Nukryžiuotojo atvežimo iš Liublino basųjų karmelitų vienuolyno į Vilniaus Šv. Teresės bažnyčią proga pasakoja: „Atsitikdavo taip, kad kai kurie jauni vienuoliai reguloje nustatytu tylos metu įėję į reflektorių garsėliau kalbėtis pradėdavo; kai, sakau, jie taip kalbėtis pradėdavo, pasiekdavo juos iš to krucifikso išeinantis balsas: Silentium Fratres! Tylos, broliai!“.
Paprastai buvo renkamasi valgyti du kartus per dieną: pietums –  tarp dešimtos ir vienuolikos valandos, apie šeštą – vakarienei. Per šventes ar vykdant daugiau jėgų reikalaujančias dvasines praktikas (intensyvias maldas) būdavo valgomi pusryčiai ir pavakariai.
Basieji karmelitai pagal šv. Teresės sugriežtintą regulą nevalgė mėsos, ją leisdavo valgyti tik ligoniams. Tačiau žuvis ne pasninko metu buvo svarbus pietums gaminamas patiekalas. Štai Gudagojaus vienuolyno teritorijoje būta net tvenkinių žuviai auginti. Neretai vienuolynams žuvis pristatydavo žvejai.
Saikingus pietus vainikuodavo skaniausias Vilniuje alus
Maisto kokybė ir kiekis priklausė nuo liturginio laiko. Per pasninkus buvo atsisakoma sviesto, pieno, kiaušinių ir žuvies. Nuo Šv. Velykų iki Kryžiaus Išaukštinimo šventės (rugsėjo 14 d.) be duonos ir alaus pietus sudarydavo trys patiekalai, o vakarienę – du. Pirmasis patiekalas dažniausiai būdavo kokia nors sriuba, antrasis – žuvis arba košė.
Alus buvo kasdienis gėrimas vyrų ir moterų vienuolynuose.
         
  Šv. Teresės vienuolyno  alus buvo laikomas skaniausiu Vilniuje.  
         
Priklausomai nuo metų laiko jis būdavo geriamas šaltas arba pašildytas. Vakarienės metu dažnai jis būdavo ir vieninteliu gėrimu. Krokuvos basųjų karmeličių vienuolyno bibliotekoje saugomame „Papročių“ rankraštyje liudijama, jog griežčiausių pasninkų metu būdavo apsiribojama vien alumi ir duona. Pasakojama, kad 1655 m., kai basosios karmelitės turėjo palikti savo vienuolyną Krokuvoje ir laikinai apsistoti pas vieną karalienės Liudvikos Marijos dvarininkę, pastaroji norėjo vienuoles pavaišinti mėsa, bet karmelitės paprašiusios „tik alaus pašildyti ir kokios nors košės išvirti“.
Alaus populiarumą lėmė tai, kad jį gamino ir patys karmelitai. Šv. Teresės vienuolyno bravore verdamas alus buvo laikomas skaniausiu Vilniuje. Vynas buvo geriamas per didžiąsias šventes, per ilgesnes keliones. Greičiausiai į basųjų karmelitų vienuolynus jis atkeliaudavo iš Italijos. Vynu neretai būdavo atsiskaitoma ir už įvairias vienuolyno teikiamas paslaugas.
Vienuolių kulinarinės paslaptys sužavėjo net karalių
Krokuvos basųjų karmeličių kronikininkė papasakojo vieno jos vienuolyne „atrasto“ patiekalo istoriją. Kartą Advento laikotarpiu liko džiovintų slyvų, kurių nesuvalgė seserys. Atsakingoji sesuo vyresniosios paklausė: „Ką su tomis slyvomis daryti?“. Vyresnioji liepė pagardinti jas sviestu ir patiekti per Šv. Kalėdas. Taip sviestu užpiltos slyvos tapo mėgstamiausiu basųjų karmeličių skanėstu.
Iš Ispanijos basųjų karmeličių atkeliavo saldžių migdolinių kukulių gaminimo tradicija (ji iki šiol gyvuoja Aviloje). Kartu su migdoliniais „karmeličių saldumynais“ greičiausiai iš Viduržemio jūros kraštų atkeliavo ir tik šv. Juozapo šventei ruošta migdolų sriuba. Krokuvos Šv. Martyno vienuolyno seserys savo gamintais migdoliniais kukuliukais ir širdies formos riestainiais apdovanodavo kitus miesto vienuolynus. „Pasiruošimo Jėzaus Gimimo šventei“ rankraštyje, greta Švč. Mergelę Mariją ir Kūdikėlį Jėzų šlovinančių tekstų ir išsamios instrukcijos, kaip išvengti maro, randame unikalų basųjų karmeličių gamintų meduolių receptą: Informacija iako Pierniki z miodu robić.
     
  Būtent meduoliais ir degtine Vilniaus basosios karmelitės vaišino jų vienuolyne 1655 m. apsilankiusį karalių Joną Kazimierą. Vilniaus kronikininkė liudija: „Mūsų motina, įpylusi į taurelę degtinės, padavė, o jis [t. y. karalius Jonas Kazimieras] kuklius meduolius, kokių turėjome, ne tik su didele meile iš mūsų motinos priėmęs suvalgė, bet paprašė ir likusius į popierių suvynioti“.  
     
 
Tojana Račiūnaitė