Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Belaisvių aukojimas

Žmonių aukojimas priskiriamas prie atgrasiausių senovės tautų papročių. Azijos ir Europos kultūrose jis buvo paplitęs netolygiai. Graikų mituose kalbama apie žmonių aukas, bet istorijos šaltiniuose nėra duomenų, kad graikai tai būtų praktikavę. Jie žmonių aukas laikė sena, nevykdoma apeiga, kurią pakeitė gyvulių aukos. Nors gladiatorių kautynės rodo, kad romėnai mėgo kraupius reginius, jiems žmonių aukojimo paprotys buvo nebūdingas. Žinomi tik du žmonių aukojimo atvejai sunkių Pūnų karų metu (III a. iki Kristaus pab.). Toks paprotys neturėjo precedentų romėnų religijoje, jis buvo „pasiskolintas“ iš etruskų ir vėliau nekartotas. Žmonių aukos laikytos protui priešingu reiškiniu, todėl nenuostabu, kad Romos imperijos senatas ir imperatoriai leido ediktus, kuriais Romos valdžioje esančioms barbarų (keltų, germanų) gentims buvo draudžiama aukoti žmones. Tai buvo per daug barbariška. Rašytojas ir žurnalistas Gilbertas K. Chestertonas kaip svarbų Europos civilizacijos gimimo etapą vertino tarp Romos ir Kartaginos vykusius karus. Romėnų sunkiai pasiekta pergalė reiškė ne vien karinį triumfą, bet ir kartaginiečių papročio aukoti dievui Baalui pirmagimius kūdikius pabaigą.
 
Barbariškų papročių užuovėja
Viduržemio jūros civilizacijos nepaveiktuose šiaurės Europos kraštuose dar ir vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XIV a.) gyvavo pagoniški papročiai, kurių sudėtinė dalis buvo žmonių aukos. Papročiai dažniausiai reiškėsi karo belaisvių aukojimu. Šia reputacija pasižymėjo prūsai. Popiežiaus Honorijaus III 1218 m. bulėje rašoma: „Belaisvius, kad sulauktų sėkmės, aukoja savo dievams, šlakstydami savo kalavijus ir ietis jų krauju.“ Kai Prūsijos ir Livonijos gyventojai XIII a. pateko į Vokiečių ordino valdžią, jiems šis paprotys uždraustas. Tokio papročio gyvavimo erdvė apsiribojo pagoniškos Lietuvos teritorija.
         
  Tyrėjai suskaičiavo, kad XIII–XV a. šaltiniai mini apie dvidešimt konkrečių atvejų, kai lietuviai pagonių dievams paaukojo belaisvius (daugiausia kryžiuočius).   
         

Tyrėjai suskaičiavo, kad XIII–XV a. šaltiniai mini apie dvidešimt konkrečių atvejų, kai lietuviai pagonių dievams paaukojo belaisvius (daugiausia kryžiuočius). Ko gero, ne visi atvejai užfiksuoti. Net ir tada tai buvo išskirtinis, nekasdieniškas reginys. Nepanašu, kad pagonys lietuviai belaisvių aukojimą būtų pavertę kasmetine rutina, kaip tai atsitiko tarp Paelbės slavų X–XI a., kurie kasmet aukojo tam tikrą krikščionių belaisvių skaičių. Atrodo, kad lietuvių dievai nebuvo tokie godūs žmonių kraujui kaip slavų ugnies dievas Svarožičius.
     
  Prie garsių belaisvių aukojimo atvejų galima priskirti 1262 m. birželio 22–23 d. įvykius šiandieninės Varšuvos teritorijoje. Lietuviams užpuolus Jazdovo gyvenvietę, į nelaisvę pakliuvo kunigaikštis Siemovitas. Treniota ne tik jį nukirsdino, bet ir liepė sudeginti jo lavoną. Tai buvo netipiškas, ekstremalus veiksmas – paprastai kilmingų belaisvių nežudydavo, bet reikalaudavo išpirkos.  
     
Kodėl kryžiuočiai bijojo pakliūti į pagonių nelaisvę?
Tokių belaisvių vertė skatino „ekonomišką“ jų aukojimą pagoniškiems dievams. Iš nelaisvėn patekusių vokiečių riterių paprastai būdavo aukojamas vienas. Aukos parinkimą lemdavo burtai arba bloga kryžiuočio reputacija. Anot Petro Dusburgiečio, kai žemaičiai laimėjo Medininkų mūšį (1320),
         
  Aukos parinkimą lemdavo burtai arba bloga kryžiuočio reputacija  
         
         
  Žmogaus aukojimas tikriausiai buvo susijęs su ateities spėjimo ritualais  
         
 
Įdomybė
 
Tyrėjai suskaičiavo, kad XIII–XV a. šaltiniai mini apie dvidešimt konkrečių atvejų, kai lietuviai pagonių dievams paaukojo belaisvius (daugiausia kryžiuočius). Vienas kraupesnių 1345 m. lietuviams Livonijoje į rankas patekusio vokiečių pirklio nužudymo aprašymas: „Stabmeldžiai sučiupo jį, surišo, perskrodė jam pilvą ir vilko aplink medį, kol ištraukė visus jo vidurius, paskui nuėmė jį nuo medžio, šitaip atnašaudami jo kraują dievams, džiūgaudami šokinėjo tai atlikę.“ 
 
jie „savo dievams kaip auką sudegino brolį Gerhardą, pravarde Rudė, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo kovos žirgo“. Kronikininkas Jerošinas nurodo, kad jie šį žiaurumu pagarsėjusį riterį raitą „pririšo prie stulpų keturių“, apkarstė trijų vyrų ginklais, apkrovė malkomis ir sudegino „pagonių pergalės garbei“. Panašus likimas dar 1389 m. (po Lietuvos krikšto!) ištiko Klaipėdos komtūrą Markvardą iš Rašau. Po kryžiuočiams nesėkmingo mūšio burtas krito jam: „Užsodinę jį ant jo žirgo, norėjo sudeginti, ir jis, pasruvęs savo žaizdų krauju, atrodė visas raudonas. Ir pririšo jo rankas ir kojas prie keturių beržų, ir jis užtroško tarp liepsnų.“ Pasitaikydavo atvejų, kad žemaičiai savo auką nužudydavo visi kartu. 1375 metais „vieną Ordino brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir, subadytą jį trumpomis ietimis, nuo daugelio žaizdų nebegyvą, paaukojo dievams“. Kartais toks belaisvis būdavo įmetamas į ugnį. Kryžiuočiai baimindavosi, kad pakliuvę į pagonių nelaisvę gali būti paaukoti. Ne vien kryžiuočiams grėsė pavojus būti paaukotiems. 1345 metais lietuviams Livonijoje į rankas pateko vienas vokiečių pirklys: „Stabmeldžiai sučiupo jį, surišo, perskrodė jam pilvą ir vilko aplink medį, kol ištraukė visus jo vidurius, paskui nuėmė jį nuo medžio, šitaip atnašaudami jo kraują dievams, džiūgaudami šokinėjo tai atlikę.“ Žmogaus aukojimas tikriausiai buvo susijęs su ateities spėjimo ritualais. Visi tokie aukojimai glaudžiai siejosi su karo papročiais. Juos atlikdavo kariai.
     
  Nuo XIV a. vid. rizika belaisviui būti paaukotam mažėjo. Tai lėmė ne tik jo kaip „gyvosios prekės“ vertė, bet ir tai, kad nuo tada tarp kryžiuočių ir lietuvių imta keistis belaisviais. Daugiau su kryžiuočiais bendravę lietuvių kunigaikščiai žmonių aukas vertino kaip atgrasų, neriterišką elgesį. Šiuo požiūriu iškalbingas yra Kęstučio elgesys, užėmus Ekersbergo pilį 1378 metais. Pilies viršininkui Jonui Zurbachui pasidavus nelaisvėn, „stabmeldžiai norėjo jį paaukoti dievams, nes daug kartų nuo jo buvo nukentėję, tačiau karalius Kęstutis nesutiko... Ir tada Kristaus nedraugai grįžo į savo tėvynę.“ Taigi tarp pagoniškos Lietuvos diduomenės ėmė plisti kai kurie riteriškos kultūros elementai. Labiau jie reiškėsi tik po Lietuvos krikšto, kuris ilgainiui šiurpius papročius padarė mažiau tikėtinus.   
     
Darius Baronas
A. Damarackaitė, „Karo belaisvių aukojimo paprotys baltų kraštuose XIII–XIV amžiuje“, Darbai ir Dienos, t. 21, 2000, p. 17–38.