Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Bernardinų konventas Vilniuje – gotikos architektūros klasika

Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai observantai, vadinami bernardinais, į Vilnių atkeliavo XV a. viduryje. Šiam aktyviam, judriam ir visoje Europoje liaudies pamėgtam ordinui palankus Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis 1469 m. fundavo šio ordino konvento ir bažnyčios statybą valstybės sostinėje. Vilniaus konventas tapo Bernardinų ordino centru Lietuvoje, tad šio ansamblio pastatai tapo savotišku modeliu, pavyzdžiu kitiems LDK statomiems bernardinų vienuolynams. Vilniaus konventas atspindėjo bendresnes ordino statybos tradicijas. Pirmoji, greičiausiai medinė, Vilniaus bernardinų bažnyčia sudegė dar XV amžiuje. Apie 1490 m. vienuoliai pastatė mūrinius konvento pastatus, tačiau 1500 m. didžiąją dalį bažnyčios mūrų teko išardyti ir perstatyti.
     
  Remiant Aleksandrui Jogailaičiui, Radviloms ir kitiems kunigaikštystės didikams bei Vilniaus miestiečiams, pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais pastatytas puikus gotikinis ansamblis, kurį sudarė vienuolyno namai, „didžioji“ Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia ir XV–XVI a. sandūroje statyta „mažoji“ Šv. Onos bažnytėlė, prie kurios veikė bernardinų globojama Šv. Onos brolija. XVI a. Vilniaus panoramoje šis ansamblis buvo toks įsimintinas, kad miesto aprašyme, paskelbtame 1576 m. Georgo Brauno pasaulio miestų atlase, jis buvo atskirai paminėtas: „Gražus yra Bernardinų vienuolynas, pastatytas iš degtų plytų, garsus savo nuostabia architektūra.“  
     
Architektūroje – klasika tapusios naujovės
„Didžioji“ Bernardinų bažnyčia anuomet buvo viena didžiausių mieste ir viena gražiausių visoje Kunigaikštystėje. Nors vėliau po gaisrų ir karų vienuoliams ne kartą teko remontuoti bei keisti atskiras statinio dalis, gotikinė bažnyčios architektūra išliko nedaug pakitusi iki mūsų dienų. Ji pasižymi subtilia proporcijų harmonija,
         
  „Didžioji“ Bernardinų bažnyčia anuomet buvo viena didžiausių mieste ir viena gražiausių visoje Kunigaikštystėje.  
         
visumos ir detalių darna. Bernardinų konvento statytojai panaudojo nemažai architektūrinių elementų, kurie buvo laikomi to meto statybos technikos naujovėmis. Nišų ir arkelių ažūru mirgantis varpinės bokštas, santūriai iškilmingas, elegantišku iš profiliuotų plytų sudėliotu masverko ir arkučių ornamentu, pleištinėmis arkomis puoštas bažnyčios fasadas ir daugybė senųjų meistrų išmonę liudijančių architektūros detalių ir dabar žavi bažnyčios lankytojus. Gaila, pagrindinio Bernardinų bažnyčios fasado viršutinė dalis mūsų dienas pasiekė ne kartą perstatyta, patyrusi baroko įtaką. Bažnyčios planas ir tūris atitinka vienuolijos tradicijas ir epochos skonį – pagrindinė pasauliečiams skirta navų dalis erdvi, stačiakampė, aukšta (žemės lygis prie bažnyčios ir grindų lygis jos viduje dabar yra pakilęs, tad seniau statinys atrodė dar aukštesnis), ją pratęsia ilga siauresnė ir žemesnė presbiterinė dalis, skirta bernardinams ir vadinama vienuolių choru – čia įrengtuose suoluose (stalėse) vienuoliai rinkdavosi dalyvauti šv. Mišių liturgijoje, giedoti liturginių valandų ir kitų bendrų maldų. Pasauliečiams ir vienuoliams skirtų dalių ribą bažnyčios viduje, ties pirma piliorių pora, kadaise žymėjo metalinės grotelės.
Bernardinų sienose slypintys simboliai
Bažnyčios sienas skaido aukšti smailiaarkiai langai, kurie XVI a. pr. buvo didesni nei dabar (norint įsivaizduoti tikrą jų aukštį, reikia įsižiūrėti į pietinės sienos apatinėje dalyje matomas vėlesnių užmūrijimų žymes, vaizduotėje „panaikinti“ dabartinį vargonų balkoną, kurio gotikinėje šventovėje nebuvo).
 
Įdomybė
 
XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais pastatyta Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia buvo aukštesnė nei yra dabar: žemės lygis prie bažnyčios ir grindų lygis jos viduje dabar yra pakilęs, tad statinys atrodo žemesnis. Bažnyčios sienas skaidantys smailiaarkiai langai XVI a. pr. buvo didesni nei dabar (norint įsivaizduoti tikrą jų aukštį, reikia įsižiūrėti į pietinės sienos apatinėje dalyje matomas vėlesnių užmūrijimų žymes, vaizduotėje „panaikinti“ dabartinį vargonų balkoną, kurio gotikinėje šventovėje nebuvo).
 
Keturios išlakių piliorių poros remia skliautus (puošnių gotikinių  krištolinių ir tinklinių skliautų dalis išliko tik šoninėse navose) ir skiria tris navas. Dar keturi pilioriai matyti kampuose, iš dalies įmūryti į statinio sienas. Nesunku įžvelgti simbolinę šių skaičių prasmę – dvylika stulpų, kaip dvylika apaštalų, remia visą šventovę, o keturi iš jų, kaip keturi evangelistai, tarsi laiko svarbiausius pastato kampus. Pilioriai sustatyti retai, jie neardo navų dalies vientisumo, išryškina vertikalią erdvės slinktį ir veda žvilgsnį aukštyn, kur dangaus skliautą simboliškai vaizduojantys skliautai mirgėjo žvaigždžių, rojaus sodo gėlių ir pynių raštais. Sienų tapybos gotikinėje bažnyčioje buvo daug, ji puošė ne tik skliautus, bet ir didžiąją dalį sienų, ypač šiaurinėje bažnyčios dalyje, ten, kur langai mažesni, nes prie bažnyčios glaudžiasi vienuolynas. Šiaurinėje bažnyčios sienoje išliko iš dalies užmūrytos gotikinės klausyklos, įrengtos sienų storyje – šis retas architektūrinis elementas yra įdomus bernardinų sielovados darbo liudininkas.
     
  Apie kitą XVI a. pr. Bernardinų bažnyčios įrangą išliko nedaug žinių. XVII–XVIII a. bažnyčios vidus buvo kelis kartus atnaujinamas, nuolat iš naujo puošti ir perstatinėti altoriai. Dalis gotikos laikotarpio kūrinių buvo išsaugota, tarp jų – viena medinė Nukryžiuotojo figūra, kadaise kabėjusi didžiajame altoriuje (dabar koplyčios altoriuje).  
     
„Mažieji“ ansamblio nariai
Puikias vėlyvosios gotikos formas išlaikė kita ansamblio šventovė – Šv. Onos bažnyčia. Ypač žavus tribokštis, ažūrinis jos fasadas, meistriškai sumūrytas naudojant figūrinių, profiliuotų plytų teikiamas galimybes. Plonose nedidukės bažnytėlės sienose (kai kur jos – vos vienos plytos storio) įkomponuoti dideli langai
         
  Plonose nedidukės bažnytėlės sienose (kai kur jos – vos vienos plytos storio) įkomponuoti dideli langai daro vidaus erdvę beveik kiaurai peršviečiamą ir stulbina statybos technikos tobulumu.  
         
daro vidaus erdvę beveik kiaurai peršviečiamą ir stulbina statybos technikos tobulumu. Deja, Šv. Onos bažnyčios vidaus architektūros elementai, tarp jų ir skliautai, buvo perstatyti XX a. pr. restauracijos metu.
Dviaukščiai gyvenamieji konvento korpusai, kaip įprasta, supo nedidelį uždarą vidinį kiemelį. Nors vėlesnių amžių rekonstrukcijos ir čia paliko pėdsakų, senieji pastatai, ypač vienuolyno kiemelis, išsaugojo gotikinį pavidalą, kurį sukuria netinkuotų plytų mūras, kontraforsais paremtos sienos, kadaise buvusių didelių arkinių langų eilės. Pirmojo aukšto vienuolyno koridoriuose, senojoje zakristijoje patalpas dengia gotikiniai skliautai, o sieną prie zakristijos tebepuošia Nukryžiuotojo kompozicija, nutapyta XVI a. pradžioje.
 
Rūta Janonienė
Rūta Janonienė, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje, Vilnius: „Aidai”, 2010.