Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Bičiuliai ir bičiulystė: apie bičių ir žmonių sugyvenimą XV–XVI a.

Kuo bičių gyvenimas panašus į žmonių draugystę? Analogijų kitose kalbose neturinti lietuviško žodžio bičiulis etimologija, rodanti bičių ir žmonių elgesio bendrumą, senai žinoma ir daug kartų svarstyta. Suaustos ištisos teorijos apie pagoniškų dievų (Austėjos), žmonių (besidalijančių su bitėmis medumi) ir bičių (audžiančių medaus korius) būties harmoningą persipynimą. Bet kas šioje etnografinėje poezijoje yra istoriška?
Medumi patepta draugystė
Bitininkystės svarba ikikrikščioniškų laikų Lietuvoje nekelia abejonių, nors patikimų šaltinių apie ją turime nedaug. To meto valstiečių duoklės medumi ir ritualizuoti pavaldumo paliudijimai, vaišinant kunigaikščius ir (ar) jų bajorus maistu
         
  Grynas medus ar jo produktai harmonizavo žmonių tarpusavio santykius: ramdė galingųjų prievartą ir godumą.  
         
ir midumi (pasėdžiai) atskleidžia esminę bitininkystės prasmę to meto visuomenėje. Grynas medus ar jo produktai harmonizavo žmonių tarpusavio santykius: ramdė galingųjų prievartą ir godumą. Po krikšto priėmimo tokių santykių reikšmė mažėjo. Valstiečiams tampant artojais, duokles medumi atiduodavo tik nedidelė specializuota valstiečių bartininkų (nuo rusėnų борть – бортник; nepainioti su bartais, barčiais), arba, teisingiau, drevininkų (Žemaitijoje rusėniškai surašytuose dokumentuose – дровеник) kategorija. Dažniausiai tai buvo prie didelių girių gyvenę valstiečiai, kaip ir kitų valstiečių kategorijų atstovai turėję ūkius, bet mokėję šiek tiek mažesnes duokles. Tuo metu drevininkystė buvo tikroji bitininkystė. Tik nuo XVI a. II p. Lietuvoje galime aiškiau pastebėti neskubrų avilių bitininkystės plitimą.
     
  Bitės dažniausiai veisdavosi natūraliai, susirasdamos sau gyventi tinkamas dreves, o drevininkai jas surasdavo ir ne tik kopinėdavo, bet ir deramai prižiūrėdavo: valydavo, taisydavo ir panašiai. Vien tai, kad iš drevės buvo galima imti tik apie pusę medaus, kitaip bitės pražūtų, numato tam tikro žmogaus ir bitės sugyvenimo, draugiškumo alegoriją.  
     
Kita svarbi drevinės bitininkystės aplinkybė buvo ta, kad Lietuvoje dar ir XV a. ji klostėsi kaimo bendruomenės naudmenose (miške), kurių valstybė beveik nekontroliavo. Bičių drevių santykį su valstiečių bendruomene reglamentavo papročiai, numatę individualų drevių paveldėjimą. Todėl iki valstybė ar
         
  Lietuvos įstatymai (Statutai) draudė bet kam (taigi ir ponui) naikinti ir savintis dreves ar drevininkui neleisti praeiti iki drevės.  
         
valstiečius administruojantys savininkai (bajorai, Bažnyčia) pasisavino teisę į miškus, juose jau buvo susiklosčiusi valstiečių nuosavybė į dreves. Lietuvos įstatymai (Statutai) draudė bet kam (taigi ir ponui) naikinti ir savintis dreves ar drevininkui neleisti praeiti iki drevės. Matyt, tokia dviprasmiška drevinių medžių teisinė padėtis nulėmė, kad drevininkas stengėsi medumi užganėdinti poną, tikėdamasis, kad tas jam netrukdys rūpintis dreve. Gali būti, kad šis paprotys buvo net senesnis ir ankstyvesniais laikais drevininkas dovanomis „papirkinėjo“ kaimynus, nes miškas priklausė visai bendruomenei.
Pamirštos bendrystės aidas
Nepaisant XV–XVI a. sparčiai kitusių drevininkystės sąlygų, kai kurie seni papročiai išliko. Apie juos
         
  Bičiulystė numatė geranorišką dalijimąsi iškopinėtu medumi, todėl dokumentuose jis dažnai vadinamas parafrazėmis – bitės pusiau, medus pusiau (пчолы на полы, миод на полы).  
         
gausiai prabyla XVI a. pabaigos šaltiniai. Po administracinės reformos (1564–1566) įsteigus pavietų teismus, jų raštinėse imta kaupti turto perleidimo dokumentų nuorašus.
 
Įdomybė
 
Bičiulystės paprotys numatė geranorišką dalijimąsi iškopinėtu medumi. Dažniausiai toks dalijimasis aiškinamas tuo, jog vienas drevininkas kitam atiduodavo pusę medaus už tai, kad iš pastarojo anksčiau dovanų gavo bites. XVI amžiuje bičiulystė užsimegzdavo tarp skirtingų luomų atstovų,  bajorai neretai duodavo pusę medaus iš savo drevių valstiečiams. Tai liudija papročio senumą, jo kilmę iš laikų, kai tarp žmonių nebuvo luominių skirtumų.
 
Juose, dažniausiai surašytuose rusėnų kalba, užsimenama apie lietuvišką bičiulystės (бицюл, бицюловски, бицюловство, бицюлство) paprotį ir bitininkus (битник, битниковство). Visus juos kruopščiai iš šaltinių išrankiojo ir susistemino istorikas Konstantinas Jablonskis. Pasak jo, šis paprotys turėtų būti labai senas, nors apie jį netiesioginės užuominos randamos tik XV a. šaltiniuose. XV–XVI a. papročio reliktai aptinkami Lietuvoje, Žemaitijoje ir teritorijose, kuriose pramaišiui gyveno baltai ir rusėnai. Bet etniškai mišriose teritorijose (Gardino, Slanimo pavietuose) toks paprotys buvo vadinamas ne bičiulyste, o bitine draugyste (сябровство пчол). Bičiulystė numatė geranorišką dalijimąsi iškopinėtu medumi, todėl dokumentuose jis dažnai vadinamas parafrazėmis – bitės pusiau, medus pusiau (пчолы на полы, миод на полы). Dažniausiai toks dalijimasis aiškinamas tuo, jog vienas drevininkas kitam atiduodavo pusę medaus už tai, kad iš pastarojo anksčiau dovanų gavo bites. XVI amžiuje bičiulystė užsimegzdavo tarp skirtingų luomų atstovų ir bajorai neretai duodavo pusę medaus iš savo drevių valstiečiams. Tai liudija papročio senumą, jo kilmę iš laikų, kai tarp žmonių nebuvo luominių skirtumų. Laikui bėgant šis paprotys keitėsi, jau XVI a. po terminu bitės pusiau slėpėsi ne bičiuliška valstiečio pareiga dalintis su ponu medumi už gautas bites, o valstiečio prievolė atiduoti pusę medaus iš drevinio medžio, kuris augo pono žemėje. Toks paprotys – ne bičiulystė. Apie jį žinome iš platesnio regiono: jis pastebimas Mažojoje Lietuvoje, Semboje, gudų žemėse. Todėl spėjama, kad tikroji bičiulystė buvo būdinga baltams. Lietuvos valstybės plėtros ir užkariavimų laikotarpiu paprotys buvo perneštas į kai kurias rusėnų bendruomenes, kaip prievolė, o XV–XVI a. bičiulystė ir lietuviškose žemėse daug kur virto bičių turėjusio valstiečio prievole. Bet per XVI–XVII a. kai kuriose Lietuvos vietose bičiulystė išsaugojo ir senąją reikšmę.
     
  Galiausiai bičiulystės, kaip medaus pusiau paprotys, gražiai persipina su samberinio alaus arba alaus perusia papročiu. Įvertinus tai, kad dar XIV a. alaus vardu galėjo būti vadinamas midus, tikėtina, kad abu papročiai buvo skirti bendruomenės solidarumui pabrėžti ir atnaujinti. Žmonės, kaip ir bitės, tais laikais gyveno didelėmis šeimomis.  
     
Eugenijus Saviščevas
K. Jablonskis, Lietuvių kalba viešajame gyvenime, To paties, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, Vilnius, 1973, p. 279–281.