Medicina, sveikata / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Biržų ir Dubingių šakos Radvilų ligos ir negalavimai XVI–XVII a. LDK

Žmonės sirgo visais laikais, ne išimtis ir XVI–XVII a. LDK. Ligos nepaisė luomų, jos brovėsi į valdovų ar diduomenės dvarus, į tarnų ir vargšų trobeles.
 
Įdomybė
 
1578 m. Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo palinkėjimas sergančiam sūnėnui „pasveikti arba mirti greitai“ rodo, kad ligų keliamų kančių bijota labiau nei mirties.
 
Iškalbingas šiuo požiūriu XVI a. šmaikštus pasakojimas apie Aleksandro Jogailaičio ir vieno medžioklio pokalbį sveikatos tema. Paskutiniais gyvenimo metais valdovas dažnai sirguliavo. Kartą medžiodamas Lietuvos miškuose, jis sutiko medžioklį, kuris, sulaukęs 100 metų, buvo stiprus ir sveikas. „Ar kada nors sirgai?“ – paklausė jo pasiligojęs karalius. „Niekuomet, šviesiausiasis karaliau, nelankė manęs liga, nes naudos neturėjo...“ Gal kiek perdėjo senolis girdamasis sveikata, tačiau aišku, jog aukšta socialinė padėtis negarantavo sveiko ir ilgo gyvenimo. Genetiškai nulemtos ar infekcinės ligos dėl tuometinio žemo medicinos lygio visuomenės elito nariams buvo pražūtingos.
     
  Bet ryšio tarp luominės priklausomybės ir atskirų ligų būta. Nepriteklių ir bado pastoviai kamuojamus nepasiturinčius visuomenės sluoksnius dėl blogesnių gyvenimo sanitarinių sąlygų puolė infekcinės ligos. Neturtėliai buvo pagrindinės maro ir kitų epidemijų aukos. Turtingieji dėl per didelio kiekio suvartotų gyvulinės kilmės baltymų kentėjo nuo karalių ligomis vadinamų reumatinių ligų, o gausiau vartoti saldumynai jiems dažnai kėlė dantų ėduonį. Kokie konkretūs negalavimai ir ligos kamavo XVI–XVII a. LDK elitinės visuomenės atstovus, rodo Biržų ir Dubingių šakos kunigaikščių Radvilų pavyzdys.  
     
Radvilų išnykimo paslaptis
Beveik du šimtmečius gyvavusios Biržų ir Dubingių Radvilų šakos pradininku laikomas Vilniaus kaštelionas Jurgis Radvila (apie 1480–1541), o paskutinioji giminės atstovė – Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695). Keletas faktų apie šios šakos biologinį potencialą. Iš viso per šešias Radvilų kartas gyveno apie 50 giminės atstovų, iš jų – 19 vyrų ir sūnų bei 31 moteris (16 žmonų bei 15 dukrų).
         
  Nepaisant kelių senatvės sulaukusių jos atstovų, bendras giminės amžiaus vidurkis buvo apie 36 metus.  
         
Tikėtina, Radvilų gimė daugiau, tačiau dalis jų mirė ankstyvoje vaikystėje. Laikantis to meto tradicijų, iki XVII a. pr. anksti kūdikystėje mirę didikų vaikai dar nelaikyti svarbiais, Radvilų genealogijų autoriai jų neįtraukė į giminės istoriją. Nepaisant kelių senatvės sulaukusių jos atstovų, bendras giminės amžiaus vidurkis buvo apie 36 metus. Buvo žemas natūralus šakos prieaugis, pilnametystės sulaukdavo vidutiniškai kas antras gimęs. Dėl to Radvilų šeimos nebuvo gausios, jose augo po 3–4 vaikus, o tai lėmė greitą šakos užgesimą. Kartu Radvilos vykdė aktyvią vedybinę politiką.
         
  Radvilų giminės atstovai nebuvo ligoti, nesirgo genetiškai perduodamomis ar psichinėmis ligomis.  
         
Nebuvo netekėjusių ar nevedusių giminės narių, o vedybinis moterų ir vyrų amžius buvo ankstyvas. Didikai žmonas rinkosi iš tolimesnės aplinkos, nesusijusios giminystės ryšiais. Tik 1665 m. LDK arklidininkas Boguslavas Radvila vedė pusbrolio kėdainiškio Jonušo II dukrą Aną Mariją ir su ja turėjo vienintelę dukrą Liudviką Karoliną. Negarantuoti, ar gimę jų vaikai sulauks pilnametystės, Radvilos nesistengė riboti gimimų. Jie labiau baiminosi dėl to, jog nebus kam dalinti valdų.
Radvilų giminės atstovai nebuvo ligoti, nesirgo genetiškai perduodamomis ar psichinėmis ligomis. Visi jie brangino sveikatą ir bijojo ligų keliamų kančių. Ne veltui 1578 m. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis sergančiam sūnėnui linkėjo „pasveikti arba mirti greitai“.
Mažų ir didelių susirgimai
Patys mažiausi Radvilos mirdavo dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitų didikų kūdikiai. Jie kentėjo dėl pilvukų dieglių, vidurių užkietėjimo. Išliko tėvų nusiskundimų, kai mažiesiems dygo dantukai. Paaugę vaikai sirgo tymais ir vėjaraupiais, neretos peršalimo ligos. Jie kentėjo nuo parazitozių. Štai kirmėlių turėjo trejų metukų Elžbieta, Kristupo Perkūno dukra. Tai suprato tėvo pusbrolis Radvila Našlaitėlis, nes vaikystėje tuo sirgo jo brolis, kardinolas Jurgis Radvila. Dažna Radvilų moterų negalavimo (kartais ir mirties) priežastis buvo persileidimai. Kai kurios didikės (Radvilos Perkūno antroji žmona Kotryna Ostrogiškaitė) mirė iš karto po gimdymo. Sunki moteriška liga (gimdos uždegimas arba vėžys) kamavo Barborą Radvilaitę.
Išliko duomenų apie infekcinius suaugusių Radvilų susirgimus.
         
  Dažna Radvilų moterų negalavimo (kartais ir mirties) priežastis buvo persileidimai.  
         
Beveik visi jie skundėsi karščiavimais, dažnais galvos, gerklės skausmais ar kosuliais. Ūmiai, bet trumpai karščiavę Radvilos sirgo virusinėmis sezoninėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Štai 1548 m. į Krokuvą lydėdamas seserį peršalo Rudasis, bet tai nesutrukdė jam nujoti dar 10 mylių pas Krokuvos vyskupą; tik dėl lietaus jis grįžo ne raitas, o vyskupo karieta. Galima įtarti, jog stiprios sveikatos Radvila Perkūnas 1603 m. mirė nuo kokios nors ūmios virusinės infekcijos, gal gripo sukeltų komplikacijų, kai peršalo lankydamas savo pirmąją anūkę. Keli giminės atstovai gydėsi nuo ūmaus pūlingo uždegimo. Neretai galvą skaudėdavo Kristupui II, didikas negalėdavo valgyti, jį krėsdavo šaltis. 1609 metais sunkiai Venecijoje persišaldė Jonušas I. Geriausi Venecijos ir Padujos medikai neteikė vilčių pasveikti, bet didikas išgyveno.
Turtingųjų negalavimai ir „negarbingos“ ligos
Yra pagrindo manyti, kad Jonušas Radvila sirgo lytiškai plintančia infekcine liga. Užsikrėsti jis galėjo 1595–1597 m. studijuodamas, o gal ir grįžęs į LDK. Matyt, kaip ir jaunystėje jo tėvas, jaunuolis mėgo moterų draugiją. Nuo 1598 m. jis skundėsi pastoviais galvos skausmais ir melancholija. „Negarbinga“ liga sunkiai pasidavė gydymui, didiką ištikdavo krizės.
         
  „Negarbinga“ liga sunkiai pasidavė gydymui, didiką ištikdavo krizės.  
         
1610 metų vasarą Bazilėjoje Jonušą prižiūrėjo vokiečių chirurgijos tėvu vadinamas Gulelmas Fabricius Hildanas. Ligonis buvo taip išsekęs, kad iš jo liko „kaulai ir oda“, viena po kitos kėlėsi votys. Negelbėjo dažnos išvykos į užsienio kurortus. 1620 metais didikas, ištikus priepuoliui, „palaužtas nesibaigiančių konvulsijų, Dievui atidavė savo sielą“. Tikėtina, ši lėtinė liga (galbūt vėlyvasis sifilis) pažeidė J. Radvilos širdį ir sukėlė jo mirtį.
Mūsų laiko rykšte tituluojamos reumatinės ligos retai kamavo šios šakos Radvilas. Dėl podagros, vadinamos turtingųjų liga, nes ja sirgę gerai maitinosi, bei rimtų judėjimo aparato sutrikimų kentėjo Vilniaus vaivados Albertas Goštautas ir Mikalojus Radvila Juodasis, LDK pakancleris Ostafijus Valavičius, daug kitų LDK didikų.
         
  Kunigas, poetas, teisinių veikalų autorius Petras Roizijus epigramoje apie Žygimanto Augusto podagrą rašė, kad ši liga užpuolė „Jupiterį mūsų“ ir jį tiesiog žudė.  
         
Dėl ligos jie kurį laiką net traukdavosi iš politinio gyvenimo. Kunigas, poetas, teisinių veikalų autorius Petras Roizijus epigramoje apie Žygimanto Augusto podagrą rašė, kad ši liga užpuolė „Jupiterį mūsų“ ir jį tiesiog žudė. Sunkesnėmis sąnarių ligų formomis sirgo dvi Biržų ir Dubingių šakos moterys: Elžbieta Ostrogiškė ir Zofija Dorohostaiska. Kiti giminės atstovai retai minėjo ką panašaus, naudojo daugiau profilaktinių priemonių, pvz., tuomet į Europą atvežtą populiarų „indišku medžiu“ vadintą vaistinį gvajoką. Jo sakai ir tam tikri riebalai turi priešuždegiminių savybių, jis naudotas ir podagrai gydyti. Atskirą grupę sudarė solidesnio amžiaus Radvilų ligos, tapusios didikų mirties priežastimi. Štai per 60-ies metų Kotryna Ivinska mirė 1586 m. nuo paralyžiaus. Ta pati liga 1640 m. nusinešė ir jos anūko Kristupo II Radvilos gyvybę.
     
  Radvilų biologinė istorija patvirtina teiginius dėl mažesnio epideminių ligų poveikio elito nariams. Nėra žinoma šakos atstovų, mirusių nuo LDK siautusio maro. Saugodamiesi nuo užkrėtimo, didikai iš karto palikdavo ar aplenkdavo miestą bei vietovę, kur būta maro židinių.
Taigi Biržų ir Dubingių šakos Radvilos buvo ne tik įtakingi to meto LDK veikėjai, bet ir žmonės „iš kraujo ir kaulų“. Jie irgi skundėsi įvairiais negalavimais, lengviau ar sunkiau sirgo.
 
     
Raimonda Ragauskienė
R. Ragauskienė, Z historii biologicznej magnaterii WKL: linia Radziwiłłów na Birżach i Dubinkach w XVI w., Sic erat in fatis. Studia i szkice historyczne dedykowane Profesorowi Bogdanowi Rokowi, pod red. E. Kościk, R. Żerelika, P. Badyna, F. Wolańskiego, Toruń, 2012, p. 88–101.