Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Bizantinė tapyba gotikinėse bažnyčiose: politikos nulemtas kultūrų dialogas

Apie ankstyvąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailę turime mažai duomenų. Priėmusiame krikščionybę krašte pastatytose bažnyčiose turėjo būti ir altorinių paveikslų, ir skulptūrų, bet jų beveik neišliko. Pražuvo ir pirmieji, paprastai buvę mediniai, sakraliniai pastatai. Bėgant amžiams mūrinės pilys sunyko ir virto griuvėsiais, o keli ankstyvieji mūrinės statybos paminklai buvo perstatyti. Pirmųjų sienų tapybos sluoksnių likučiai juose glūdi po vėlesnių uždažymų sluoksniais, juos retkarčiais atranda restauratoriai.
 
Po tinko sluoksniais paslėpti lobiai
1985 m. rasta XIV a. datuojama Nukryžiuotojo freska vienoje Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos kriptoje, 2006 m. buvo atidengti XV a. pr. tapybos fragmentai Trakų parapinėje bažnyčioje. Apie tai, kad kai kurių Trakų salos pilies patalpų sienos buvo puoštos sienų tapybos kompozicijomis, žinota iš stilizuotų XIX a. dailininko Vincento Smakausko nupieštų kopijų ir kelių XIX a. pab. piešinių bei nuotraukų, tačiau šių vertingų kūrinių nesugebėta išsaugoti. Paminėtuose pavyzdžiuose galima pastebėti savitą tendenciją – XIV a. pab. ir XV a. pr. mūriniuose gotikiniuose LDK statiniuose sienos buvo puošiamos bizantinės tradicijos sienų tapyba. Kol kas nežinomas šio reiškinio mastas (ar jis buvo paplitęs tik kunigaikščių aplinkoje, ar plačiau), nėra vieno atsakymo, kodėl architektūra kurta pagal vakarietiškus architektūrinius pavyzdžius (galbūt ir kviestinių meistrų), o jų vidaus puošybai pasitelkti meistrai, kurių meninė kalba susiformavo stačiatikių kultūros aplinkoje. Panašių stilių persimaišymo tendencijų galima pastebėti ir kitose Europos valstybėse, gyvavusiose Vakarų ir Rytų Bažnyčių įtakos zonų paribyje arba turėjusių glaudžių kultūrinių ryšių su Bizantija (pvz., Venecijoje), tačiau visur jas lėmė specifiniai faktoriai.
Dekoras pagal karaliaus skonį
Lenkijoje žinomi keli analogiški atvejai, kai gotikinės koplyčios ar bažnyčios buvo ištapytos bizantinėmis sienų tapybos kompozicijomis. Visi jie siejami su Jogailos vardu, valdovas dailininkus šiems užsakymams kvietėsi iš LDK. Taigi galima būtų kalbėti apie pirmą žinomą
         
  Geriausiai iš Jogailos fundacijų išliko 1415–1418 m. meistrui Andriui vadovaujant gausiai freskomis ištapyta Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia.  
         
LDK meninės kultūros „eksportą“ už valstybės ribų. Jonas Dlugošas pirmasis paminėjo, kad Jogaila bizantinės tradicijos meną vertino labiau nei vakarietišką, todėl paliepė miegamąjį Vavelyje ir keletą svarbių katalikų bažnyčių – Gniezno ir Vavelio katedras, Sandomiro ir Vislicos kolegiatas, benediktinų Šv. Kryžiaus bažnyčią papuošti „graikų stiliaus“ tapyba (more graecorum). Geriausiai iš Jogailos fundacijų išliko 1415–1418 m. meistrui Andriui vadovaujant gausiai freskomis ištapyta Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia. Tapyba puošia koplyčios skliautus ir viršutinius sienų tarpsnius, ji sukurta bizantinės tapybos ir gotikos elementus jungiančiu stiliumi. Ši koplyčia padeda geriau įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti ir kitos panašios to meto bažnyčios. Ant šventovės sienų nutapyti dieviškųjų asmenų atvaizdai, Kristaus kančios scenos, dvylika Rytų Bažnyčios liturginių metų švenčių atitinkančios scenos (Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Jėzaus gimimas, Jėzaus paaukojimas šventykloje, Jėzaus krikštas, Lozoriaus prisikėlimas, Įžengimas į Jeruzalę, Nukryžiavimas, Nužengimas į pragarus, Žengimas į dangų ir kitos). Apatinėje sienų dalyje nutapyti Bažnyčios Tėvai, šventieji atsiskyrėliai ir kankiniai. Šv. Rašto ir hagiografinius siužetus freskose papildo vaizdai, susiję su Jogailos asmeniu – nutapytas jo heraldinis ženklas ir atvaizdai. Vienoje freskoje Jogaila pavaizduotas klūpantis priešais soste sėdinčią Dievo Motiną su Kūdikiu, šalia nutapyti jo dangiškieji globėjai – šv. Mikalojus ir šv. Konstantinas Didysis. Viena reikšmingiausių scenų – Jogailos portretas, vaizduojantis raitą valdovą; viršuje sklendžiantis angelas viena ranka uždeda karūną, kita įteikia kryžių. Šioje kompozicijoje perteikta simbolinė krikščioniškojo valdovo, kaip Dievo pateptojo tikėjimo gynėjo, samprata.
Istorinė bizantinės dailės LDK potekstė
     
  LDK teritorijoje žymiausi dabar žinomi bizantinio stiliaus sienų tapybos kūriniai buvo sukurti Trakuose – pilyje ir parapijos bažnyčioje. Menotyrininkės Giedrės Mickūnaitės tyrinėjimai atskleidė, kad Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios sienų tapyba buvo sukurta Ldk Vytauto užsakymu XV a. I p. (galbūt iki 1419 m.). Bažnyčios gale, ant šiaurinės, dalies vakarinės ir galbūt pietinės sienų buvo nutapyta Paskutinio teismo kompozicija (kitos šventovės dalys taip pat galėjo būti ištapytos, bet konkrečių duomenų apie tapybos siužetus nėra).   
     
Tolesni istoriniai tyrimai galėtų atsakyti į klausimą, kaip ir kiek šios Vytauto bei Jogailos fundacijos buvo susijusios su pastangomis įgyvendinti Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių uniją LDK. Tiek freskos Liublino Švč. Trejybės koplyčioje, tiek Trakų bažnyčios puošyba laiko požiūriu sutapo su svarbiausiais
         
  Ikonų tapybos tradicijos buvo ypač gerbiamos ir puoselėjamos LDK  
         
įvykiais, bandant įtvirtinti šią uniją, kurios
 
Įdomybė
 
Jonas Dlugošas pirmasis paminėjo, kad Jogaila bizantinės tradicijos meną vertino labiau nei vakarietišką, todėl paliepė miegamąjį Vavelyje ir keletą svarbių katalikų bažnyčių – Gniezno ir Vavelio katedras, Sandomiro ir Vislicos kolegiatas, benediktinų Šv. Kryžiaus bažnyčią papuošti „graikų stiliaus“ tapyba (more graecorum). Valdovas dailininkus šiems užsakymams kvietėsi iš LDK, taigi galima būtų kalbėti apie pirmą žinomą LDK meninės kultūros „eksportą“ už valstybės ribų.
 
idėją ypač rėmė Vytautas. Naugarduke rezidavęs metropolitas Grigalius Camblakas 1415 m. paskelbė LDK Stačiatikių bažnyčios nepriklausomybę nuo Kijevo metropolijos Maskvoje ir Konstantinopolio patriarcho, 1418 m. jis buvo išsiųstas į Konstanco susirinkimą, kuriame popiežiaus Martyno V akivaizdoje išreiškė pritarimą unijos idėjai. 
XIV–XV a. katalikų bažnyčiose būta ir ikonų, smarkiai paveikusių tolesnę LDK sakralinę tapybą (modifikuoti ikoninės tapybos bruožai sakralinėje LDK katalikų tapyboje pastebimi net XVII a.). Meno istorikų tyrimai leido identifikuoti ikonas, sukurtas Jogailos užsakymu Liubline ir Sandomiere dirbusių dailininkų bei išlikusias dabartinės Ukrainos cerkvėse. Ikonų tapybos tradicijos buvo ypač gerbiamos ir puoselėjamos LDK. Dalis ikonų buvo įvežtinės. Tikėtina, kad Senųjų ir Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslų legendose užfiksuota žinia apie Bizantijos imperatoriaus Vytautui dovanotas ikonas turi realų istorinį pagrindą. Tačiau gyvavo ir vietinės mokyklos. Tai rodo išlikę senieji Dievo Motinos atvaizdai, pvz., vadinama Voluinės Dievo Motinos ikona Vytauto funduotoje cerkvėje Lucke.
 
Rūta Janonienė
Mickūnaitė Giedrė, Trakų parapinės bažnyčios restauravimas: atradimai, praradimai, vertinimai, in: Atrasti Vilnių. Skiriama Vlado Drėmos 100-mečiui, sud. Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2010, 242–251.