Dvasinis gyvenimas, religija / XV-XVI a.
Grįžti

„Bogarodzicos“ giesmė, lydėjusi lietuvius Žalgirio mūšyje

 
 
„Bogarodzica“ („Dievo Gimdytoja“) – seniausia ir viduramžiais populiari lenkų religinė giesmė, tapusi riterių giesme ir tautiniu lenkų himnu. Ją perėmė ir Lietuvos visuomenė. Kuo ji ypatinga?
 
Paslaptinga viduramžių malda
Šią giesmę sudaro trys dalys, kurios skiriasi sukūrimo laiku, tematika, melodija ir kitomis ypatybėmis. Tikrąja „Bogarodzica“ laikoma seniausia giesmės dalis (1–2 posmai). Dauguma tyrinėtojų mano, kad ši giesmė greičiausiai buvo sukurta XIII a., nors kiti jos pradžios ieško net X a. pabaigoje. Anot XV–XVI a. kilusios legendos, giesmės autorius – vyskupas šv. Adalbertas (Vaitiekus). Dabar sutariama, kad autoriumi galėjo būti vienuolis, gal dominikonas, arba išsilavinęs riteris, kuriam įtaką padarė tiek katalikų, tiek stačiatikių liturginė poezija, ypač čekų. 
     
  Lietuviškai ši seniausia „Bogarodzicos“ dalis skambėtų maždaug taip:                                             
Dievo Gimdytoja, Mergele, Dievo pašlovinta Marija,
Išrinktoji motina, Marija, savo Sūnų – Dievą
palenk mums, atsiųsk mums. Kyrie eleison.
Dievo Sūnau, dėl savo Krikštytojo
išklausyk balsus, išpildyk žmonių troškimus,
klausyk maldą, kurią Tau įteikiame,
teikis mums duoti tai, ko prašome:
pasaulyje – laimingą gyvenimą,
po gyvenimo – buvimą rojuje. Kyrie eleison.
 
     
Šią, anot jos tyrinėtojo Romano Mazurkiewicziaus, „pilną dangiškų paslapčių“ giesmę galima
 
Įdomybė
 
„Bogarodzica“ („Dievo Gimdytoja“) – seniausia ir viduramžiais populiari lenkų religinė giesmė, kurią perėmė ir lietuviai. Anot Jono Dlugošo, lenkų ir lietuvių kariuomenė „Bogarodzicą“ giedojo prieš pergalingai pasibaigusį Žalgirio mūšį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto ir lenkų kariuomenė ją giedojo 1435 m. Pabaisko mūšio metu. Remiantis lenkų tradicija, ši giesmė įtraukta ir į I Lietuvos Statutą.
 
suvokti tik išsiaiškinus jos religinę prasmę. Seniausia giesmės dalis – eiliuota malda, kuria kreipiamasi į Jėzų Kristų per Švč. Mergelę Mariją ir šv. Joną Krikštytoją. Pasak tyrinėtojų, joje atsispindi ikonografijoje žinomi vaizdiniai „Trina Sanctitas“ ir „Deesis“ (graikų k. prašymas, malda), kurių centre vaizduojamas teisėjas ir išganytojas Kristus, o iš jo šonų tapomi besimeldžiantys tikinčiųjų užtarėjai – Dievo Motina ir šv. Jonas Krikštytojas (arba apaštalas ir evangelistas Jonas). Būtent šis siužetas laikomas „Bogarodzicos“ pirmtaku.
Kitos „Bogarodzicos“ dalys, giedotos ir atskirai, buvo sukurtos ir prijungtos XV–XVI amžiais. Tai „Velykinė giesmė“ (3–6 posmai) ir Kristaus kančios giesmė (7–15 posmai), kuriai priskiriama dar 14 posmų, skirtų įvairiems šventiesiems.
Valstybės gyvenimas su giesme lūpose
Lenkijoje „Bogarodzica“ iš pradžių giedota bažnyčiose: procesijų, mišių metu, brolijų pamaldose, už jos giedojimą (ar išklausymą) buvo teikiami atlaidai. Kada su ja susidūrė lietuviai, nėra žinoma. „Bogarodzica“ dėl joje išdėstytų pagrindinių tikėjimo tiesų ir moralės normų laikoma katechetine giesme, tad galbūt ji galėjo būti giedama jau krikštijant Lietuvą?
     
  XIV–XV a. giesmė skambėjo vis plačiau, keitėsi ir jos reikšmė. Rami ir sudėtingos melodijos „Bogarodzica“ tapo riterių giesme, giedama prieš mūšius kaip malda. Anot Jono Dlugošo, lenkų ir lietuvių kariuomenė „Bogarodzicą“ giedojo prieš pergalingai pasibaigusį Žalgirio mūšį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto ir lenkų kariuomenė ją giedojo 1435 m. Pabaisko mūšio metu. Kiek giesmę suprato ir mokėjo lietuviai, sunku pasakyti. Lenkijoje ji įgavo iškilmingos valstybinio lygio giesmės (tarsi tautinio himno) statusą (anot Jono Dlugošo, „carmen patrium“). Ją giedodavo karūnacijos ceremonijų metu, pvz., karūnuojant Vladislovą Jogailaitį Varnietį.  
     
„Bogarodzica“, apimanti pagrindines tikėjimo tiesas, laikyta „pirmuoju lenkų įstatymu“. Taip kilo tradicija šia giesme
         
  „Bogarodzica“, apimanti pagrindines tikėjimo tiesas, laikyta „pirmuoju lenkų įstatymu“  
         
pradėti teisės rinkinius. Pirmą kartą giesmė buvo įtraukta į Lenkijos Statutą (1506), parengtą kanclerio Jano Laskio. Lenkų pavyzdžiu ji pateko į I Lietuvos Statutą ir išliko trijuose nuorašuose: Lauryno, Pulavų (nuorašai lotynų k.) ir Zamoiskių (rusėnų k.). Pastarasis nuorašas priklausė didikui, I Statuto rengėjui Albertui Goštautui. Jis tikriausiai žinojo giesmės reikšmę Lenkijoje, turėjo ir minėtą Laskio parengtą Lenkijos Statutą, tad, manytina, Goštauto iniciatyva giesmė pateko į I Lietuvos Statutą. Taigi giesmę Lietuvoje bandyta populiarinti oficialiu lygiu. Zamoiskių nuoraše giesmė („Песнь о велебной панне Марии“) įrašyta aplenkinta rusėnų kalba. Toks giesmės dalinis vertimas, gausūs ir kūrybingi pakeitimai liudija bandymą šią giesmę „prisijaukinti“, paversti „lietuviška“.
     
  Nuo XVI a. II p. šios unikalios viduramžių giesmės populiarumas ir reikšmė mažėjo, o jos giedojimas apsiribojo Bažnyčios aplinka ir elgetų repertuaru. Štai Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus (1556–1579) laikais „Bogarodzica“ buvo giedama mišių metu kaip viena iš katechetinių giesmių, nes giedant buvo galima lengviau įsiminti ir įsisavinti tikėjimo tiesas.
Unikali viduramžių giesmė „Bogarodzica“, nepaisant gausių, įvairių sričių specialistų tyrimų, dar kelia daug klausimų ir neblėstantį mokslininkų susidomėjimą.
 
     
Gita Drungilienė