Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Bogdano Chmelnickio sukilimas ir LDK

     
  1648 m. pr. Lenkijos karalystės valdomoje Ukrainoje prasidėjo Bogdano Chmelnickio vadovaujamas kazokų sukilimas. Šalies valdžia nieko nedarė, kad nuramintų kazokus. LDK, kaip buvo įprasta XVII a. I p., neturėjo nuolatinės armijos, tik įgulas Smolensko ir Daugpilio tvirtovėse. Kilus karo pavojui, kiekvieną kartą reikėdavo kurti armiją nuo pradžių, todėl pirmiausiai į kovą stodavo privatūs didikų daliniai ir pavietų pašauktiniai.   
     
Sukilėlių sąjungininkai – pelkės ir tuščias LDK iždas
Pasak tų įvykių amžininko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus, pirmieji maištininkų laimėjimai Ukrainoje, religijos (stačiatikių) bendrumas ir kilmės (kazokų ir gudų) panašumas paskatino sukilimo plėtrą ir rytinėje LDK dalyje. Maištininkai iš Ukrainos smelkėsi į baltarusių žemes ir čia kurstė vietinius prasčiokus, o keletas vietinių didikų su savo daliniais sėkmingai jiems priešinosi palei visą LDK ir Karūnos pietrytinį pasienį (maždaug palei Pripetės ir Dniepro upes).
         
  LDK įsiplieskus sukilimo liepsnai, kova buvo žiauri.  
         
Kadangi B. Chmelnickiui LDK frontas buvo antraeilis, neramumus čia jis skatino siųsdamas atsišaukimus gyventojams, rengdamas specialias karines ekspedicijas. Jos buvo negausios, skirtos atitraukti lietuvių pajėgas, kad jos neateitų lenkams į pagalbą Ukrainoje. Tai kazokų vadovybei pavyko, nes negausūs lietuvių kariniai daliniai pirmais sukilimo metais beveik negalėjo padėti lenkams. LDK įsiplieskus sukilimo liepsnai, kova buvo žiauri.
Pirmieji maištautojams priešinosi palei pietrytinį LDK pasienį gyvenančių didikų privačiai samdyti kariuomenės būriai. Vietiniams bajorams padedant buvo nuramintos Bychovo ir Mogiliavo apylinkės. Jie su Oršos apylinkių bajorais efektyviai gynė LDK Padnieprį, nors kovoti prieš gerai žinančių pelkėtas ir miškingas vietoves vietinių valstiečių remiamus sukilėlius buvo sunku.
Ypač patogi sukilėliams buvo miškinga ir pelkėta Polesė, todėl čia jie telkė jėgas. LDK lauko etmonas Jonušas Radvila pradėjo rinkti kariuomenę. Dėl tuščio iždo tai daryti buvo sunku, nes, pasak A. Vijūko-Kojalavičiaus, iždo papildyti iš savų lėšų netroško niekas, užtat daugelis norėjo [tai padaryti] iš svetimų. Vietiniai LDK sukilėliai kurį laiką negavo paramos iš B. Chmelnickio, buvo blogai ginkluoti ir apmokyti, vengė susiremti su lietuvių daliniais, plėšikavo ir slapstėsi pelkėse bei miškuose.
Įgyta persvara nepasinaudota
Rudenį po lenkų reguliarios kariuomenės pralaimėjimo ties Piliavcais sukilėliai pasklido palei Pripetę, nusiaubė Brestą, Kobriną ir kitus LDK pasienio miestus, keliuose mūšiuose sumušė LDK kariuomenės dalinius. Kita sukilėlių dalis vėl puolė palei Dnieprą esančias vietoves ir nemažai jų nusiaubė, bet netrukus keliuose mūšiuose
 
Įdomybė
 
Kai XVII a. vid. Jonušo Radvilos vadovaujama kariuomenė malšino Ukrainos sukilimą, maištininkams buvo taikytos itin žiaurios bausmės: paimti į nelaisvę 9 sukilėlių vyresnieji buvo pasodinti ant baslių, 40 kazokų nukirsdinta, o 270 nukirsdintos dešiniosios rankos.
 
didikų daliniai juos atmušė. Vietiniams gyventojams padedant, jie paėmė eilę miestų, kai kurie iš jų ėjo iš rankų į rankas, bet 1648 m. pab. –1649 m. pr. LDK teritorija palei Dnieprą buvo apvalyta nuo maištininkų. Išvaduoti palei Pripetę užimtus miestus spalio pradžioje buvo pasiųsta LDK kariuomenės ekspedicija. Po kruvinų kautynių išvaduotas Pinskas, o už atsisakymą pasiduoti ir už išdavystę miestas buvo nusiaubtas, daug gyventojų žuvo.
1649 m. pr. atkaklūs mūšiai vyko ir dėl kitų palei Pripetę esančių miestų – Nobelio, Mozyrio. Bobruiskas pasidavė, nors miesto bokštuose užsidarę kazokai bandė priešintis, bet buvo išžudyti ar patys nusižudė. Paimti į nelaisvę 9 sukilėlių vyresnieji buvo pasodinti ant baslių, 40 kazokų nukirsdinta, o 270 nukirsdintos dešiniosios rankos. Turovą maištininkai paliko, kai artinosi LDK kariuomenė. Galiausiai Palesė buvo apvalyta nuo maištininkų.
     
  Išgirdę apie šiuos J. Radvilos laimėjimus, maištininkai iš kitų LDK vietovių pasitraukė. Kelias į Ukrainą lietuviams buvo atviras, bet lenkai su kazokais tuo metu sudarė paliaubas.  
     
Laikinos paliaubos
1649 m. vasarą mūšiai vėl atsinaujino, gausios maištininkų pajėgos įsiveržė į LDK. Bogdanas Chmelnickis pasiuntė kariuomenę prie Lojevo, kur ji įsitvirtino strateginiame taške, Dniepro ir Sožo upių santakoje. Buvo siekiama užkirsti kelią lietuviams į Kijevą ir kitas Ukrainos vietas.
         
  Atakuoti gerai įtvirtintos sukilėlių stovyklos nesiryžta, todėl rugsėjo 29 d. buvo pasirašyta nauja taikos sutartis su kazokais.   
         
O lietuviai norėjo pagelbėti lenkams. Jonušas Radvila intensyviai ruošėsi žygiui į Ukrainą, bet kariuomenė buvo blogai aprūpinta, trūko maisto, parako, pinigų, lauko artilerijos. Žygiuoti į Ukrainą nebuvo galima ir dėl to, kad 1649 m. birželį ir liepą sukilimas vėl įsiplieskė kairiajame Pripetės krante, Mstislavlio vaivadijoje, dalyje Smolensko, Oršos bei Gomelio pavietų. Buvo nuspręsta žygiuoti Kijevo linkme, pakeliui sunaikinant prie Lojevo įsitvirtinusius ir jiems į pagalbą skubėjusius kazokus. Liepos 31 dieną mūšyje prie Lojevo kazokai buvo sutriuškinti, o karo veiksmai tais metais buvo nutraukti dėl prie Zborovo su kazokais sudarytų paliaubų.
     
  1650 metai lietuvių kariuomenei praėjo ramiai, rūpinantis, kaip atgauti senas skolas už tarnybą. Kitų metų pavasarį karo veiksmai atsinaujino. Kovo pabaigoje buvo surinkta beveik 14 000 karių, prastai rinkosi pavietų vėliavos, jos nenorėjo traukti už savo pavietų ribų, teigdamos, kad turi ginti savo žemes.   
     
1651 m. liepos 6 d. prie Lojevo dar kartą įvyko mūšis su sukilėlių kariuomene, kuri bandė užkirsti kelią link Kijevo, bet buvo sutriuškinta. Lietuvių kariuomenei priartėjus prie Ukrainos sostinės, ją turėję ginti kazokų daliniai rugpjūčio 4 d. pasitraukė iš miesto, nes taip elgtis juos įkalbėjo išsigandę kijeviečiai. Didelė dalis miesto sudegė. Buvo plėšikaujama. Rugsėjo 23 dieną Lenkijos karalystės ir LDK kariuomenėms prie Belaja Cerkovės susitikus su B. Chmelnickio sukilėlių kariuomene ir totoriais, lenkų ir lietuvių raiteliai tik išstūmė priešininkus iš mūšio lauko. Atakuoti gerai įtvirtintos sukilėlių stovyklos nesiryžta, todėl rugsėjo 29 d. buvo pasirašyta nauja taikos sutartis su kazokais. 
     
  Nors kitais metais karas Ukrainoje atsinaujino, bet iki Maskvos valstybės agresijos pradžios 1654 m. LDK kariuomenė kariniuose veiksmuose jau nedalyvavo (tik atskiri LDK didikų daliniai kartu su lenkais vykdė operacijas Ukrainoje), o tik saugojo LDK sienas.   
     
Elmantas Meilus
Senoji Lietuvos literatūra, XV knyga: A. Vijūkas-Kojalavičius, Lietuvos istorijos įvairenybės, I dalis, Vilnius, 2003, p. 12–115; Wisner H., Jonušas Radvila (1612–1655). Kėdainių šešėlyje, Vilnius, 2000, p. 105–190; W. Biernacki, Powstanie Chmielnickiego. Działanie wojenne na Litwie w latach 1648–1649, Zabrze, 2006.