Tautinė ir religinė įvairovė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Brastos bažnytinė unija

Bažnytinės unijos idėja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo numarinta ir po šešių nesėkmingų bandymų ją sudaryti XV amžiuje. Prie šios idėjos sugrįžta XVI a. II p., kai 1569 m. Lietuvoje įsikūrė jėzuitai. Jie kovojo ne tik su Reformacija, bet ir siekė sugrąžinti į Bažnyčios vienybę stačiatikius. 1577 metais jėzuitas Petras Skarga parašė veikalą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikų atkritimą nuo Jos (...)“. Jį dedikavo įtakingam didikui, Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje ir Lenkijoje globėjui, Kijevo vaivadai Konstantinui Vosyliui Ostrogiškiui. Reformaciją likimo rykšte laikė ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai. Po Tridento susirinkimo Katalikų bažnyčia surado efektyvių būdų vidinei Bažnyčios reformai ir kovai prieš Reformaciją. O Lietuvoje ir Lenkijoje Stačiatikių bažnyčią apleido daug diduomenės atstovų, atsisakiusių stačiatikybės ir tapusių protestantais. Pvz., kalvinistais tapo didikai Leonas Sapiega (apie 1570–1573) ir Jonas Jeronimas Chodkevičius (1555).
Katalikus ir stačiatikius suartina bendras priešas
     
  Reformacijos plitimo priežastis Stačiatikių bažnyčioje atskleidžia K. V. Ostrogiškis: „Paplito tarp žmonių toks tingumas, mieguistumas, atsimetimas (nuo tikėjimo) daugiausia dėl to, kad ganytojai paliovė Dievo žodį skelbti, paliovė mokslo mokyti, paliovė pamokslus sakyti, o po to atėjo Dievo ir Jo Bažnyčios nuskurdimas ir nusilpimas, atėjo Dievo žodžio badas, po to atsimetimas nuo Bažnyčios ir tikėjimo.“ Jam atitaria Vladimiro-Brastos vyskupas Ipatijus Pociejus: „Prasti ir eiliniai žmonės, amatininkai, kurie atsisakė savo amatų (dervasiūlio, žirklių ir ylos) ir pasisavino ganytojų pareigas, melagingai Šventąjį Raštą aiškina, iškraipydami jį, pakeičia savo melagingiems ir pražūtingiems tikslams panaudodami.“   
     
Tiek didiko stačiatikio, tiek dvasininko stačiatikio žodžiuose skamba vidinių Stačiatikių bažnyčios struktūros reformų poreikis, suformuluojamos nẽgalios priežastys – intelektualių dvasininkų ir mokyklų tinklo trūkumas. Po Tridento susirinkimo Jėzuitų ordino diegiamas mokyklų tinklas bei jų intelektualinis potencialas suteikė viltį grįžti prie vieningos arba ankstyvosios krikščionių Bažnyčios ir nugalėti Reformaciją. Konstantinas Vosylius Ostrogiškis dėl bažnytinės unijos galimybės diskutavo su popiežiaus Grigaliaus XIII nuncijais Lenkijoje ir Lietuvoje Albertu Bologneti ir jėzuitu Antonijumi Possevinu, susirašinėjo su Šventuoju Tėvu. Šių diskusijų metu gimė idėja sukurti popiežiui pavaldų Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių patriarchatą, pasikviesti į valstybę Konstantinopolio patriarchą Jeremijų II, kurį turkų valdžia buvo ištrėmusi į Rodo salą. Tačiau Jeremijus II atsisakė šios idėjos.
Stačiatikių hierarchų viltys
Akstiną pradėti reformas suteikė Konstantinopolio patriarcho Jeremijaus II kelionė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1589 metais. Teigiamas jo požiūris į Romą ir Reformacijos kritika sulaukė stačiatikių hierarchų bei pasauliečių pritarimo. Jeremijus II atleido ne pagal Stačiatikių bažnyčios teisę įšventintus
 
Įdomybė
 
1596 m. spalio 18 d. Sinode Lietuvos Brastoje paskelbta, kad Abiejų Tautų Respublikos Stačiatikių bažnyčia susijungia su Katalikų bažnyčia. Susikūrė nauja konfesija – graikų apeigų katalikai, istoriografijoje dažnai vadinami unitais. Jie laikėsi Stačiatikių (graikų) bažnyčios apeigų, tačiau Bažnyčios galva pripažino ne Konstantinopolio patriarchą, o Romos popiežių.
 
hierarchus, pvz., Kijevo metropolitą Onesiforą Dievočką, o vietoje jo įšventino K. V. Ostrogiškio siūlytą kandidatą Mykolą Ragozą, Vladimiro-Brastos vyskupu – Ipatijų Pociejų, taip pat K. V. Ostrogiško kandidatą.
         
  „O kai atsiduosime Romos popiežiaus valdžiai, ne tik valdysime savo vyskupijas iki pat mirties, bet ir Senate sėdėsime greta katalikų vyskupų ir lengviau galėsime susigrąžinti atimtas Bažnyčios valdas.“   
         
Šios kunigaikščio protekcijos byloja apie karštą jo norą, kad Bažnyčioje vyktų reformos ir būtų svarstomas bažnytinės unijos klausimas. Konstantinopolio patriarchas suteikė stauropigines teises (brolijos buvo tiesiogiai pavaldžios patriarchui) Lvovo ir Vilniaus stačiatikių brolijoms, kurios buvo įsikūrusios prie cerkvių ir vienuolynų, rūpinosi tikėjimo doktrinos grynumo išsaugojimu, išlaikė mokyklas ir ligonines, šelpė neturtingus ir nelaimės ištiktus brolijos narius. Šis veiksmas sukėlė stačiatikių vyskupų nepasitenkinimą, nes brolijos galėjo kontroliuoti ir varžyti jų valdžią. Lucko-Ostrogo vyskupas Kirilas Terleckis laiške Ipatijui Pociejui rašė: „Jeremijas jau pašalino vieną vyskupą, įkūrė brolijas, kurios buvo ir dabar jau tapo vyskupų persekiotojomis, (...) pavyks joms kurį nors iš mūsų pašalinti iš vyskupijos; spręsk pats, kokia tai bus nešlovė! Karalius duoda pareigybes visam gyvenimui ir niekada jų neatima, (...) o patriarchas nepagrįstai apšmeižė ir atėmė vyskupijas iš vyskupų; pats spręsk, kokia tai nelaisvė!“ Laiške Kirilas Terleckis išdėsto esminį stačiatikių hierarchų siekį: „O kai atsiduosime Romos popiežiaus valdžiai, ne tik valdysime savo vyskupijas iki pat mirties, bet ir Senate sėdėsime greta katalikų vyskupų ir lengviau galėsime susigrąžinti atimtas Bažnyčios valdas.“ Tais laikais visuomenės struktūra buvo suvokiama kaip Dievo duotybė, ją sudarė trys luomai: dvasininkai, kilmingieji, žemdirbiai. Šioje hierarchijoje stačiatikių dvasininkai neturėjo tinkamos padėties, negalėjo lygintis galia ir įtaka su katalikų dvasininkais. Tad jų siekis buvo įgyti valdžią ir galią, prilygstančią katalikų vyskupams ir Dievo sukurtai pasaulio tvarkai. Tai įgyvendinti galėjo tik unija su Katalikų bažnyčia.
Vietoje vienybės – dar didesnis susiskaldymas
1589 m. Jeremijas II sušaukė stačiatikių sinodą Lietuvos Brastoje patvirtinti įvykdytus pakeitimus ir numatyti tolimesnes reformų gaires. Stačiatikiai pradėjo rinktis kasmet. Buvo svarstomos tiek vidinės Stačiatikių bažnyčios reformos, tiek unijos postulatai. 1590 metais sinodas paskelbė unijos su Katalikų bažnyčia deklaraciją. Aktyviai sinodų veikloje dalyvavo ir kunigaikštis K. V. Ostrogiškis. 1593 metais jis išdėstė savo bažnytinės unijos viziją: atnaujinti mokyklas, kad būtų panaikintas „visiškas dvasininkų nemokšiškumas“; unija turėtų būti sudaryta taip, kad nepakeistų stačiatikybės tradicijos; ji turi būti universali, todėl vyskupai turi pradėti derybas su Rytų patriarchais, Maskvos caru bei Moldavijos ir Valakijos vaivadomis. Vyskupai pripažino, kad tokios sąlygos neįgyvendinamos. Atmesdami projektą, vyskupai stengėsi atmesti slegiančią pasauliečių stačiatikių didikų įtaką Bažnyčiai. Tačiau įsigijo nesutaikomą priešą – kunigaikštį K. V. Ostrogiškį.
     
  1595 m. birželį sinodas patvirtino Bažnyčios unijos projektą „Susijungimo su Romos Bažnyčia straipsniai“. Jame pripažinti Florencijos bažnytinės unijos (1439) nutarimai, popiežiaus pirmumas pagal Katalikų bažnyčios mokymą, garantuotas Stačiatikių bažnyčios liturginės tradicijos ir apeigų praktikos neliečiamumas; reikalaujama stačiatikių vyskupams vietų Senate; panaikinta Konstantinopolio patriarcho valdžia Kijevo metropolijai. Straipsnius patvirtino valdovas Zigmantas Vaza. 1595 metų pabaigoje vyskupai Kirilas Terleckis ir Ipatijus Pociejus išvyko į Romą. Po ilgų diskusijų 1596 m. vasario 23 d. popiežius Klemensas VIII bule „Decet Romanum Pontificem“ pavirtino vyskupų atvežtus straipsnius.  
     
Ipatijui Pociejui ir Kirilui Terleckiui grįžus į Lietuvą, 1596 m. spalio 16 d. buvo sušauktas sinodas Lietuvos Brastoje, stačiatikių Šv. Mikalojaus katedroje. Spalio 18 d. buvo paskelbta, kad Abiejų Tautų Respublikos Stačiatikių bažnyčia susijungia su Katalikų bažnyčia. Susikūrė nauja konfesija – graikų apeigų katalikai, istoriografijoje dažnai vadinami unitais. Jie laikosi Stačiatikių (graikų)
         
  Lietuvoje greta katalikų ir protestantų konfliktų įsiplieskė dar vienas – unitų ir stačiatikių.  
         
bažnyčios apeigų, tačiau Bažnyčios galva pripažįsta ne Konstantinopolio patriarchą, o Romos popiežių. Sinodas Brastoje vyko sudėtingomis sąlygomis. Kitoje miesto dalyje į sinodą susirinko K. V. Ostrogiškio vadovaujami unijos priešininkai, prie jų prisidėjo du vyskupai, anksčiau buvę unijos šalininkais – Lvovo vyskupas Gedeonas Balabanas ir Peremyšlio vyskupas Mykolas Kopystenskis. Unijos šalininkus saugojo Trakų vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir LDK kanclerio Leono Sapiegos kariuomenės.
Graikų apeigų Katalikų bažnyčia tapo istorine realybe. Laikui bėgant ji gausėjo, tačiau Stačiatikių bažnyčia išliko. Lietuvoje greta katalikų ir protestantų konfliktų įsiplieskė dar vienas – unitų ir stačiatikių. Unitų vyskupai taip ir negavo trokštamų vietų Abiejų Tautų Respublikos Senate.

Remigijus Černius
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 72–93; Krikščionybės istorija Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2006, p. 126–143, 218–245, 285–293, 333–335.