Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

„Cezaris šiandien nieko nereiškia – pinigai dabar yra viskas“: kredito sistemos formavimasis Lietuvoje

1317 m. pavasarį Marselyje Bondavidas de Draguignanas teisme buvo apkaltintas, kad ir toliau reikalavo mokėti po to, kai Laurentius Girardis jam grąžino pagrindinę skolos sumą. Žydų kilmės Bondavidas buvo pinigų skolintojas už procentus (kreditorius). Įtarinėta, kad jis nesilaiko lupikauti draudžiančių įstatymų. Minėtas pavyzdys yra tik vienas dokumentais pagrįstas atvejis iš daugybės kitų, kurie patvirtina viduramžių stereotipą, kad žydai – beširdžiai sukčiai. Bondavidas pagarsėjo ir tuo, kad buvo realus Šailoko, kurį porą šimtmečių vėliau įamžino anglų rašytojas Viljamas Šekspyras komedijoje „Venecijos pirklys“ (1597), prototipas.
Judėjų ir krikščionių požiūris į palūkanas
Lupikavimas – palūkanų už paskolintus pinigus ėmimas – krikščioniškoje Europoje buvo laikomas ne tik nuodėme, bet ir nusikaltimu. Dvasininkai tokį požiūrį grindė Kristaus mokymu: Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir
 
Įdomybė
 
LDK žydai iš kreditorių tapo skolininkais. Tuo metu daugiausia pinigų skolino Bažnyčia ir vienuolynai. Žydų pasitraukimą iš kredito verslo paaiškina infliacija – pinigų nuvertėjimas. Skolinti neapsimokėjo, nes realiai buvo atgaunama mažesnė suma negu paskolinta. Todėl labiau apsimokėjo patiems skolintis.
 
skolinkite nieko nesitikėdami. <...> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. (Lk 6, 35-36.) Ne kartą buvo mėginama uždrausti imti palūkanas, o vėliau apriboti jas iki 10 metinių procentų nuo paskolintos sumos.
Tačiau žydų praktika buvo kitokia. Drausdama lupikavimą tarp žydų, ji leido žydams imti palūkanas ne iš žydų (t. y. gojų): Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų. (Įst 23, 21.) Šis skirtingas skolininkų traktavimas žydams teikė pranašumą viduramžių kredito sistemoje. Tačiau jis sukėlė vieną didžiausių prieštaravimų tarp krikščionių ir žydų, kurį „Venecijos pirklyje“ puikiai išreiškė provokuojanti Šailoko replika apie savo varžovą Antonijų:

Aš nekenčiu krikščionių, na o šito
Aš dvigubai neapkenčiu dėl to,
Kad jis per savo šunišką kvailumą
Pradėjo skolint pinigus dykai,
Numušdamas Venecijoj palūkanas <...>.
Jis neapkenčia mūs šventos tautos.
Pirklių susirinkimuose apšaukia
Baisiausiu lupikautoju mane,
O dorą mano pelną – plėšimu.
Būk prakeikta manoji giminė,
Jei tai neatsirūgs jam.

(Iš anglų k. vertė Vytautas Bložė.)

Tačiau pinigų skolinimą reglamentuojančios normos buvo laužomos. Bankininkai krikščionys galėjo nuslėpti dideles palūkanas, nerodydami sumų, kurias paskolino, o tik tas, kurios buvo sugrąžintos. Pinigus skolinę žydai sulaukdavo didesnės neapykantos todėl, kad skolino mažesnes sumas plačiajai visuomenei. Nepaisant to, žydų vaidmuo klostantis kredito sistemai ir bankininkystei Europoje buvo svarbus.
Plūsteli „ekonomikos kraujas“
LDK visuomenės religinis pakantumas ir silpnas vėlyvųjų viduramžių valstybės ūkis atvėrė plačias ekonomines, ypač kreditines veiklos galimybes žydams. Pastarieji čia pradėjo
         
  1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydams kaip galimas ekonominės veiklos formas apibrėžė būtent prekybą ir kreditą – skolinimą už pinigus.  
         
kurtis XIV a., 1388 m. Lietuvoje jau buvo susikūrusios Brastos ir Gardino žydų bendruomenės. LDK įsikūrę žydai pritaikė ekonominės veiklos įgūdžius, tarp jų – ir kreditą. 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydams kaip galimas ekonominės veiklos formas apibrėžė būtent prekybą ir kreditą – skolinimą už pinigus. Tai buvo svarbiausia žydų veikla Vakarų Europoje. Lietuvos valdovams ir didikams ši nauja socialinė grupė buvo naudinga, nes nuolatos didėjo grynųjų pinigų, kurių reikėjo reprezentacijai ir karo tikslams, poreikis. Žydai gabeno ir prabangos prekes (audinius, prieskonius, prabangius amatininkų dirbinius), kurių troško valdovas ir stiprėjanti diduomenė. Žydai Lietuvoje tapo socialine grupe, kuri ėmėsi kredito operacijų ir padėjo pagrindus šiam verslui.
Kredito sistema Lietuvoje formavosi XIV a. pab., įsikūrus pirmosioms Brastos ir Gardino žydų bendruomenėms.
         
  Kaip galima 1495 m. žydų išvarymo iš Lietuvos priežastis nurodoma valdovo ir diduomenės skola žydams.  
         
Tačiau žinių šaltiniuose apie kredito operacijas Lietuvoje iki XV a. II p. nėra daug. Kaip galima 1495 m. žydų išvarymo iš Lietuvos priežastis nurodoma valdovo ir diduomenės skola žydams. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro sąskaitų knygos rodo, kad valdovui nuolat stigo grynųjų pinigų atsiskaityti su dvarionimis ir pirkliais, todėl jis privalėjo skolintis. Pinigų reikėjo ir miestiečiams, kurie vykdė prekybines operacijas. Šią situaciją XII a. puikiai apibūdino prancūzų teologas ir poetas Alanas iš Lilio: „Cezaris šiandien nieko nereiškia – pinigai dabar yra viskas.“ Pinigų reikšmė vis didėjo bei netrukus virto miesto sinonimu.
     
  Žydų pranašumas prieš kitus kreditorius buvo tas, kad jie ne visuomet reikalaudavo pinigus grąžinti grynaisiais. Kartais būdavo atsiskaitoma produktais: druska, medumi, javais. Esant neišplėtotiems piniginiams santykiams, valstybės iždui taip būdavo patogiau. Ne visuomet Lietuvos valdovai rasdavo kreditorių savo šalyje, todėl skolindavosi iš užsienio. Štai Vytautas 1390–1392 m. kariaudamas prieš Jogailą skolinosi iš Vokiečių ordino.  
     
Skola – ne „rona“...
Būtina paminėti garsų XV a. II p. – XVI a. I p. žydų verslininką Lietuvoje – Michelį Jozefovičių. Pastarojo brolis Abraomas, priėmęs krikščionių tikėjimą, net tapo LDK iždininku. Negausūs M. Jozefovičiaus kreditavimo šaltiniai rodo, kad ši veikla jam kėlė nemažai sunkumų. Išlikę aktai liudija, jog vyravo kreditavimas prekėmis ir pinigais, dėl negražintų skolų žydų verslininkui kilo rūpesčių.
         
  Didžioji dalis kredito sutarčių buvo konfidencialios, jos nepateko į šaltinius.  
         
Reikėjo ieškoti besislapstančių skolininkų, kreiptis į teismus, laukti skolų grąžinimo. Verslininkas teikė kredito paslaugas, nes siekė pelnyti didžiojo kunigaikščio prielankumą ir gauti daugiau privilegijų. Tarp nuolatinių M. Jozefovičiaus skolininkų buvo valdovas Žygimantas Senasis, mėgęs skolas grąžinti iš nuompinigių (išnuomodavo kokį nors objektą – muitinę ar smuklę). Didžioji dalis kredito sutarčių buvo konfidencialios, jos nepateko į šaltinius. Aktai, atskleidžiantys verslininko kreditinę veiklą, yra vėlyvi ir rodo jo finansinį patyrimą.
Su kredito operacijomis buvo glaudžiai susijęs vekselis (vok. wechsel). Lietuvoje vekseliai nebuvo plačiai paplitę, tačiau žinomas Jogailos išduotas Vytautui vekselis, kuriuo įpareigojama jam sumokėti 500 gryno sidabro rublių. Vekseliu Lietuvoje nepasitikėta, todėl valdovas už skolas dažnai įkeisdavo savo dvarus. Tokiu būdu plėtėsi kai kurių didikų žemėvalda. Žydai iš skolininkų reikalaudavo užstato, o ne vekselio.
     
  Taigi kredito sistemos formavimasis Lietuvoje nors ir vėlavo, lyginant su Vakarų Europa, tačiau jau žinotas nuo XIV a. pabaigos. Svarbiausi kreditoriai XV–XVI a. Lietuvoje buvo žydai. Vėliau į šį verslą įsitraukė diduomenė, Bažnyčia ir vienuolynai. Kredito operacijos buvo svarbios pirkliams ir miestų raidai, valdovui, kuris skolinosi karo reikmėms, ir didikams, kurie rūpinosi reprezentacija. Nuo XV a. grynųjų pinigų poreikis Lietuvoje nuolatos augo.  
     
Arvydas Maciulevičius