Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Chasidizmas, pakeitęs žydiją

     
  Chasidizmo (hebr. hasid – dievobaimingas) atsiradimas vertintinas kaip vienas svarbiausių įvykių XVIII a. Rytų Europos žydų istorijoje, šis vidinis aškenazių sąjūdis stipriai ir negrįžtamai pakeitė tradicinę Rytų Europos žydiją.  
     

Žingsnis arčiau žmogaus
Chasidizmo judėjimo pavadinimas susijęs su legendinio Podolėje gyvenusio šio sąjūdžio įkūrėjo Izraelio ben Eliezerio (1700-1760 m. žinomo kaip Baal Šem Tov (hebr. gero vardo šeimininkas), akronimas Beštas) vardu. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje jis pradėjo pamokslauti ir gana greitai išgarsėjo, pradėjo telkti apie save pasekėjus.  Chasidai, vertinę mistinius idealus savo pažiūras
         
  Socialiniu požiūriu chasidai keitė orientaciją nuo išsilavinusių visą savo dėmesį ir laiką skiriančių Toros pažinimui šventų raštų žinovų ir religijos autoritetų į paprastą kasdienybės rūpesčių įtrauktą eilinį žydą.  
         
grindė kabala (Viduramžių žydų mistika), jie kritikavo judaizme įsitvirtinusi asketizmą, skelbė kiekvieno asmeninę atsakomybę už atliekamus veiksmus, keitė apeigų tvarką ir jų formą. Populiariu tapęs judėjimas sulaukė ortodoksinio rabiniškojo judaizmo autoritetų (chasidai juos vadino oponentais – mitnagedais (hebr. prieštaraujantis)) kritikos. Tuo tarpu ortodoksaliojoje žydų dalyje chasidizmas vadintas erezija. Jis buvo smerkiamas dėl pernelyg mažo polinkio į talmudines studijas, teologijos elito ignoravimo, religinės teisės neigimo, pakeistos liturgijos (pavyzdžiui, chasidai kitaip nei litvakai ortodoksai filakterijas (hebr. tfilin) prisitvirtina prie kairės rankos), moralinio nuosmukio ir pan. Labiausia išsiskyrė chasidų ir mitnagedų požiūris į Toros studijas. Pirmieji labiau vertino maldą, tuo tarpu antrieji-  šventų tekstų studijas prilygino optimaliausiam dievogarbos būdui. Socialiniu požiūriu chasidai keitė orientaciją nuo išsilavinusių visą savo dėmesį ir laiką skiriančių Toros pažinimui šventų raštų žinovų ir religijos autoritetų į paprastą kasdienybės rūpesčių įtrauktą eilinį žydą. Chasidizme riba tarp šventumo ir kasdienybės tapo perregima, o formalus tarnavimas Dievui įvertintas kaip mažiau vertingas už žmogų ir žmogiškumą. 
Bandymai užtvenkti naują srovę
Tradicinėje žydų bendruomenėje chasidų pažiūros ir elgesys buvo suvoktas kaip grėsmė bendruomenei ir jos religiniams idealams. Nelikus kitų poveikio prieš naująjį sąjūdį priemonių 1772 m.  chasidizmo šalininkai du kartus - Vilniuje ir Broduose - buvo atskirti nuo žydų bendruomenės (jiems paskelbtas cherem‘as). Tai buvo ortodoksaliųjų rabinų antichasidinių
         
  Nepaisant veiksmų radikalumo mitnagedams nepavyko sustabdyti ar bent  prislopinti judėjimo sklaidos, jau XIX a. pradžioje jis tapo masiniu reiškiniu.  
         
veiksmų, į kurios aktyviai įsitraukė ir Vilniaus Gaonas Elijas, epogėjus: chasidai atskirti nuo judaizmo, bendravimas kasdienėje aplinkoje su jais apribotas. Sakoma, kad Gaono Elijo neapykanta chasidams buvusi tokia stipri, kad jis su pasekėjais 1781 m. Vilniaus Didžiojoje sinagogoje perskaitė chasidus smerkiantį kreipimąsi skirtą Abiejų Tautų Respublikos, Austrijos, Rusijos ir Vengrijos žydams, o 1782 m. jo nurodymu šios sinagogos kieme buvo viešai sudeginta pirmoji chasidinė knyga Toldot Jakob Josef (hebr. Jokūbo Juozapo knyga/ pasakojimas). XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atmosferoje situacija žydų bendruomenėje tapo itin komplikuota: chasidai ir mitnagedai ėmė skųsti vieni kitus Rusijos imperijos valdžiai, kaltindami būtais ir nebūtais dalykais.
Nepaisant veiksmų radikalumo mitnagedams nepavyko sustabdyti ar bent  prislopinti judėjimo sklaidos, jau XIX a. pradžioje jis tapo masiniu reiškiniu. Šiandienos judaizme chasidai yra dominuojanti grupė.
Vilnius – ortodoksų bastionas
Naujasis judėjimams, pradžioje labiausiai pasireiškęs Podolėje ir Voluinėje, plėtojęsis Abiejų Tautų Respublikos padalijimų sąlygomis yra vertinamas kaip savitas fenomenas- neseniai kilusio judėjimo sklaidos nesustabdė greitai besikeičianti geopolitinė situacija ir naujai perbraižomos valstybių sienos. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jis sparčiai plito Rusijos ir Austrijos Imperijose, jo populiarumas augo ir Lenkijoje bei LDK.
         
  LDK ir Lietuvos žydų istorijos kontekste chasidizmas yra siejamas su dar vienu išskirtiniu reiškiniu -  Vilniaus kaip ortodoksinio judaizmo centro svarbos įsitvirtinimu.  
         
LDK ir Lietuvos žydų istorijos kontekste chasidizmas yra siejamas su dar vienu išskirtiniu reiškiniu -  Vilniaus kaip ortodoksinio judaizmo centro svarbos įsitvirtinimu. Aktualizuojant Vilniaus kaip rabiniškosios ortodoksijos citadelę yra įprasta manyti, kad dėl griežtai antichasidiško Vilniaus žydų ir jų religinių autoritetų nusiteikimo bei aktyvių judėjimą stabdančių veiksmų chasidizmo apėmusio visą Gudiją (ypač aktyvūs chasidų būreliai buvo rytinėje jos dalyje aplink Vitebską, Mogiliavą, Minską) plėtra sustojusi ties Vilniumi. Tariamai, didžioji etninės Lietuvos dalis išlikusi ortodoksalia ir tradicine žydų bendruomene, atsilaikiusia prieš naujus nepriimtinais pasirodžiusius vėjus. Ortodoksalusis judaizmas iš tiesų buvo vyraujančiu, tačiau nors chasidizmas pradžioje ir neturėjo daug šalininkų (buvo keli stipresni jo centrai Liubavičiai dab. Baltarusijoje bei Karlinas ir Stolinas dab. Lenkijoje), pamažu jų gausėjo, o daugelyje miestų ir miestelių pamažu atsirado dvi – mitnagdų ir chasidų – bendruomenės, turėję atskiras sinagogas. Net XIX a. pradžios Vilniuje, praėjus keletui metų po Vilniaus Gaono mirties, chasidams buvo pavykę kuriam laikui užimti svarbiausias pareigas šios bendruomenės kahale.
Litvakiškojo judaizmo susiformavimas
LDK žydų istorijos kontekste chasidizmas buvo daugialypiu reiškiniu: atsiradus judėjimo priešininkams žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagedų  grupes, keitėsi didelio skaičiaus žydų gyvenimo būdas ir santykis su religija, tuo pačiu formavosi litvakiškasis ortodoksinis judaizmas.
 
Įdomybė
 
Chasidizmas, XVIII amžiaus liberalusis judaizmo judėjimas, yra siejamas su  Vilniaus kaip ortodoksinio judaizmo centro svarbos įsitvirtinimu. Sakoma, kad Vilniaus Gaono Elijo neapykanta chasidams buvusi tokia stipri, kad 1782 m. jo nurodymu Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme buvo viešai sudeginta pirmoji chasidinė knyga Toldot Jakob Josef (hebr. Jokūbo Juozapo knyga/ pasakojimas).
 
Jis pripažįstamas Lietuvos žydų kultūros fenomenu. Reakcija į chasidizmą ortodoksaliąjame elite taip pat skatino pozityvius pokyčius. Vilniaus Gaono mokinys Chaimas iš Valažino (1749-1821) suformavo naują tradicinių Toros studijų prieigą, atgaivindamas religinių tekstų studijų kaip vertingiausios veiklos, lemiančios santykį su tikėjimu ir Dievu, supratimą. Šios idėjos buvo diegiamos jo įsteigtoje ješivoje Valažine (1802 m.), kuri pirmiausia turėjo mažinti chasidizmo įtakas, formuojant autoritetingą rabiniškąjį intelektualinį elitą. Šiuolaikinėje istoriografijoje judėjimas vertinamas kaip aškenaziškosios aplinkos, kuri viena vertus atmetė mesianistinius judėjimus (pvz.sabatianizmą , frankizmą), kita vertus - nepritarė ir ne mažiau radikalius pokyčius bendruomenėje žadėjusiai Haskalai (žydų Apšvietai).
 
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė