Medicina, sveikata / XV-XVI a.
Grįžti

Chirurginės intervencijos kaukolėse

Trepanacija – chirurginė intervencija kaukolėje, įvairiomis technikomis (skobimo, išpjovimo, gręžimo) padarant joje angą. Dabar tokios angos daromos gydymo tikslais. Bioarcheologinėje medžiagoje trepanacinių angų kaukolėse randama dar nuo neolito laikų. Buvo tikima, kad trepanacijos gali išgydyti epilepsiją, migreną, psichines ligas, kartais jos buvo atliekamos ir ritualiniais ar magijos tikslais. Trepanacijos metu pašalintas kaulo fragmentas kartais buvo nešiojamas kaip amuletas. Nuo antikos laikų trepanacijos buvo taikomos galvos traumoms gydyti – jų metu iš žaizdos buvo šalinami kaulų lūžgaliai bei išvalomas po kaukolės skliautu besikaupiantis kraujas.
     
  Tokių chirurginių intervencijų pėdsakų randama ir Lietuvos archeologinėje medžiagoje, daugiausia – Vilniuje. 2000 metais Vilniaus Bonifratrų bažnyčios ir vienuolyno rekonstrukcijos metu tarp daugelio kitų palaikų vienuolyno kieme buvusiame senkapyje rastos dvi kaukolės su sužalojimų aštriais įrankiais ilgomis geležtėmis (kardais) ir trepanacijų žymėmis. Žemės darbai buvo vykdomi nedalyvaujant archeologams, todėl stokojama detalesnės informacijos.  
     
Gydymas pragręžiant kaukolę: išgyvenimo statistika
1 atvejis (1 pav.). Apie 30–35 m. vyro kaukolės skliaute, įstrižai kairiojo momenkaulio, tęsiasi iki 7 cm ilgio kirsta žaizda (kirsta kiek įžambiai, iš viršaus ir dešinės). Kairiau šios žaizdos kaulų fragmentai ištrupėję (galimai pašalinti chirurginės intervencijos metu). Kiek dešiniau kirstinės žaizdos, ties jos viduriu – apskrita 16 mm skersmens
 
Įdomybė
 
Trepanacija – viduramžiais taikytas įvairių galvos traumų, psichinių ligų gydymas, padarant kaukolėje angą. Archeologinė medžiaga leidžia manyti, kad tokia terapija taikyta ir Lietuvoje. Greičiausiai šias paslaugas teikė Vilniaus barzdaskučių (chirurugų) cechas, kurio sugebėjimus teigiamai įvertino Lietuvoje lankęsis gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541).
 
anga stačiais kraštais – trepanacinė anga, atlikta gręžimo būdu (greičiausia specialiu prietaisu – trepanu). Nei kirstinės žaizdos, nei trepanacijos vietose jokių gijimo žymių – asmuo mirė operacijos metu ar tuoj po jos. Tikėtina, kad trepanacija atlikta gydymo tikslu – šalinant po smūgio kardu atsiradusius kaulų lūžgalius bei kraujo krešulius. Deja, operacija nebuvo sėkminga.
2 atvejis (2 pav.). Apie 30–35 m. vyro kaukolės skliaute kairiajame ir kiek mažiau dešiniajame momenkauliuose – apie 9 cm ilgio kirsta žaizda (kirsta vertikaliai). Užpakalyje jos – apskrita 19 mm skersmens anga stačiais kraštais – gręžimo būdu padaryta trepanacinė anga. Sužalojimas ir trepanacija panašūs į pirmąjį atvejį – veikiausiai taip pat chirurginis traumos gydymas.
         
  Operacija buvo sėkminga: žaizda sugijo ir žmogus mirė praėjus ne mažiau kaip metams po sužalojimo dėl kitų priežasčių.  
         
Tačiau, skirtingai nei pirmuoju atveju, apie kirstos žaizdos sritį matyti beveik taisyklingo stačiakampio pakitusio kaulo sritis – kaulo reakcijos (gijimo) žymės. Tai leidžia manyti, kad pacientas po operacijos mirė ne iš karto, o praėjus 1–2 savaitėms.
3 atvejis (3 pav.). Kaukolė rasta prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus Pranciškonų bažnyčios šventoriuje. Šioje 35–45 m. vyro kaukolėje esantys sužalojimai sugiję. Nuo kaktikaulio kairės pusės momenkaulio link tęsiasi apie 6 cm ilgio sugijusios kirstinės žaizdos randas, o jo gale, ties kairiuoju momens gumburu, – apskrita apie 25 mm skersmens anga kiek nuolaidžiais kraštais –sugijusi trepanacinė anga. Manytina, kaip ir pirmaisiais dviem atvejais, šiam asmeniui chirurgiškai gydyta kirstinė kaukolės skliauto žaizda. Operacija buvo sėkminga: žaizda sugijo ir žmogus mirė praėjus ne mažiau kaip metams po sužalojimo dėl kitų priežasčių.
Smegenų chirurgija barzdaskučių rankose
Kas buvo tie Vilniaus chirurgai, atlikę chirurgines intervencijas? Pirmieji du atvejai siejasi su Vilniaus bonifratrų špitolės veikla. Joje, kaip liudija istoriniai šaltiniai, „gerieji broliai“ gydė ne tik įvairias ligas, bet ir sužalojimus. Šioje veikloje bonifratrams padėdavo barzdaskučiai –chirurgai, kuriuos globojo vienuoliai.
Turimi sugijusių ir nesugijusių chirurginių intervencijų kaukolėse atvejai – turbūt Vilniaus barzdaskučių (chirurgų) veiklos pėdsakai. Vilniaus barzdaskučių (chirurgų) cecho
         
  Turimi sugijusių ir nesugijusių chirurginių intervencijų kaukolėse atvejai – turbūt Vilniaus barzdaskučių (chirurgų) veiklos pėdsakai.  
         
įstatai sudaryti 1509 m., o 1552 m. Žygimantas Augustas juridiškai įteisino barzdaskučių (chirurgų) cechą – „Contebernium Barbitonsorum et Chirurgorum“ arba „Fraternitas Chirurgorum Vilnensium“ (Vilniaus chirurgų brolija). Šis cechas veikė kaip ir kiti Vilniaus amatininkų cechai. Jo nariams buvo keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai: XVI a. pr. gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541), lankydamasis Lietuvoje, gerai įvertino chirurgų gebėjimus. Cechas išsilaikė apie 300 metų, dar XVIII a. pab. jis turėjo didelį autoritetą: net pirmasis chirurgijos profesorius Lietuvoje J. Briote (Jacob Briotet, 1746–1819) tapo šio cecho nariu. Ir archeologijos duomenys patvirtina neblogą to meto Lietuvos chirurgijos lygį ir gebėjimą daryti sudėtingas chirurgines operacijas.
 
Rimantas Jankauskas