Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Dailininko statuso kaita: nuo amatininko iki menininko

Dailininkų statuso
 
Įdomybė
 
Abiejų Tautų Respublikoje ilgą laiką buvo vertinama dailininkų meistrystė ir tobulas atlikimas, o ne išsilavinimas ir kūrybingumas, tad jie nebuvo skiriami nuo amatininkų. Miestuose tapytojai ir skulptoriai priklausė jungtiniams cechams drauge su amatininkais – auksakaliais, stikliais ir liejikais, o Vilniaus drožėjai (medžio skulptoriai) XVII a. II p. įsirašė į stalių cechą.
 
kaitą lėmė jų atsiskyrimas nuo amatininkų. Nuo Renesanso epochos Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, ėmė plisti idėja, kad dailininko darbas remiasi mąstymu ir vaizduote, o amatas esąs tik paprastas rankų darbas. Miestuose dailininkai ėmė kovoti su cechų sistema, siekdami, kad dailei būtų suteiktas laisvųjų menų rangas. Italijoje dar XVI a. įsikūrė akademijos, atskyrusios dailininkus nuo cechų ir propagavusios doktriną, pabrėžiančią intelektualinį kūrybos aspektą. Sekant italais, nuo XVII a. vid. dailės akademijos kūrėsi kitose šalyse. Žymių dailininkų socialinė padėtis, dideli užmokesčiai, bajorystės suteikimas veikė tiek visuomenės, tiek dailininkų požiūrį į profesiją ir kėlė jos prestižą.
Nedrausmingi tapytojai
Abiejų Tautų Respublikoje aiškiai deklaruojamo dailininkų atskirumo nuo amatininkų pavyzdžių nebuvo daug. LDK beveik nerašyta dailės teorinių traktatų, nežinoma, kiek visuomenei buvo pažįstami Vakarų Europos darbai, skelbę dailę esant intelektine veikla. Ilgą laiką visuomenėje buvo vertinama dailininkų meistrystė ir tobulas atlikimas, o ne išsilavinimas ir kūrybingumas. Amatas dažnai net nebuvo laikomas negatyvia kūrybos priešprieša.
Miestuose tapytojai ir skulptoriai priklausė jungtiniams cechams drauge su amatininkais – auksakaliais, stikliais ir liejikais. Miesto valdžia norėjo įtraukti dailininkus į cechus, nes taip
         
  Ilgą laiką visuomenėje buvo vertinama dailininkų meistrystė ir tobulas atlikimas, o ne išsilavinimas ir kūrybingumas.  
         
ji galėjo sėkmingiau kontroliuoti jų veiklą ir rinkti mokesčius, o tuometiniams dailininkams neatrodė, kad cechai varžė jų darbą. Pastangas išvengti priklausomybės nuo cechų skatino nenoras įsipareigoti miesto valdžiai, todėl dailininkai ieškojo didikų ar vienuolynų protekcijos. Štai Vilniuje magistratui nepavyko sunorminti tapytojų veiklos, nors tokių pastangų būta: 1681 m. Vilniaus magistrato instrukcijoje į Seimą vykstantiems pasiuntiniams tarp kitų cechams nepriklausančių meistrų minimi ir tapytojai, prašoma panaikinti jiems išimtines teises, saugančias nuo įsipareigojimų miesto valdžiai. 1724 metais Vilniaus tapytojai buvo įtraukti į amatininkų mokesčių sąrašus, tačiau juos vienijantis cechas neįkurtas.
Drožėjų ambicijos
Vilniaus drožėjai (medžio skulptoriai) XVII a. II p. įsirašė į stalių cechą, skatinami magistrato, suteikusio jiems išskirtines teises: drožėjai, prieš tapdami cecho meistrais, neprivalėjo vykdyti svarbiausių priėmimo sąlygų, t. y. atlikti 3 metų tobulinimosi kelionės po kitus miestus ir daryti „diplominio darbo“, kaip kiti cecho nariai – staliai, tekintojai ir vargonų meistrai. Kartais į šį Vilniaus cechą įstodavo ir lipdyba, marmuro darbais, architektūra vertęsi meistrai. Veikiausiai miesto valdžios apsauga, garantuojanti monopolines darbo teises, buvo jiems svarbi, konkuruojant su kitais medžio darbų meistrais. Priklausomybė cechui galėjo skulptoriams ir architektams užtikrinti pelningus magistrato užsakymus.
     
  Bene vienintelis aiškus dailininkų siekio išsiskirti iš amatininkų deklaravimas buvo Vilniaus medžio drožėjų išskirtinių sąlygų gynimas 1730 m. ginče su staliais. Drožėjų advokatas reikalavo jiems pripažinti privilegijuotą padėtį ceche, remdamasis tuo, kad drožėjai, skirtingai nei kiti cecho amatininkai, „užsiima laisvaisiais menais“. Sprendžiant pagal šią bylą, akivaizdu, kad skirtis tarp meno ir amato tuometinėje visuomenėje egzistavo.  
     
Dailė „naujoje šviesoje“
Pirmosios atsiskyrimo nuo cechų sistemos pastangos Abiejų Tautų Respublikoje matomos tik XVIII a. vid., kai Krokuvos tapytojai su dailininku florentiečiu Dominiku Mangini priešakyje paprašė Krokuvos akademijos protekcijos. Tuo metu 15 cecho narių buvo įrašyti į universiteto metriką. Tiesa, vėliau miesto valdžia pasiekė, kad valdovas nauja privilegija perduotų miesto tarybos valdžion visus tapytojus, išskyrus vadinamus „virtuozus“.
     
  Varšuvoje dailininko padėtis pasikeitė, atėjus į sostą Stanislovui Augustui Poniatovskiui, kūrusiam menų globėjo įvaizdį ir demonstravusiam domėjimąsi daile. Saksų laikais dvaro dailininkų aplinką sudarė svetimšaliai, ji buvo hermetiška. Stanislovo Augusto rūmuose įkurtos tapybos dirbtuvės sudarė sąlygas išugdyti didesnį skaičių vietinių mokinių ir išplėtė išskirtinę padėtį užimančių dailininkų ratą.  
     
Požiūris į dailę kito Apšvietos metu. Dar jėzuitų kuruojamos Vilniaus akademijos studentams buvo pateikiama architektūros ir dailės žinių, o po Jėzuitų ordino panaikinimo ATR švietimo sistemą ėmusi kuruoti Edukacinė komisija kritikavo negatyvų požiūrį į menus.
         
  Požiūris į dailę kito Apšvietos metu.  
         
1783 metais savo atsišaukime ji rašė, kad jaunimui būtina „susipažinti su įvairiais menais ir išradimais, kad pažinę jų naudingumą, mokėtų pritaikyti ir išplėsti savo krašte šiuos žmonių išradingumo vaisius“. Tačiau dailininkus rengti Vilniaus universitete pradėta tik XVIII a. pab., jau po ATR padalinimų. Tuo metu atsirado ir pačių dailininkų rašyti tekstai apie save ir kolegas, savo, kaip menininkų, išskirtinumo suvokimas.
 
Lina Balaišytė