Miestai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Didieji Vilniaus gaisrai

Vilnius per savo ilgaamžę istoriją, kaip ir kiekvienas miestas, patyrė ne vieną gaisrą. Buvo keli gaisrai, kurių metu sudegė didelė miesto dalis (tokie kilo 1530, 1610, 1737, 1748 ir 1749 m.).
         
  Vėliau iškilo daug gražių rūmų, bet senasis Vilnius [...] visiškai dingo.  
         
Visi gaisrai keitė miesto veidą. Rašytojas ir istorikas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887) teisingai konstatavo: „Vilnius per šiuos gaisrus visais atžvilgiais daug ir labai daug ko neteko. Senajame mieste liko vos keli pastatai, turintys senovės bruožų. [...] Vėliau iškilo daug gražių rūmų, bet senasis Vilnius [...] visiškai dingo.“
Gaisrai – karų palydovai
Tam, kad išvengti nelaimių, miesto valdžia ėmėsi įvairių priešgaisrinės apsaugos priemonių: miesto sienos ribose reikalavo statyti mūrinius namus, stogus dengti čerpėmis; už miesto sienų ribų iškėlė su ugnimi susijusius amatus; reikalavo statyti ir prižiūrėti kaminus; tik iki nustatytos vakaro valandos leido deginti ugnį ir prekiauti gėrimais; gaisro metu kiekvienas turėjo skubėti į gaisravietę su kibiru, kirviu, kabliu ar kitais ugniai gesinti skirtais įnagiais.
Apžvelgsime sunkų, sudėtingą, gerai aprašytą Vilniaus istorijos periodą – nuo XVII a. vid. iki XVIII a. vidurio. Pirmas šio laikotarpio didelis Vilniaus gaisras prasidėjo 1655 m. rugpjūčio 8 d., kai po mūšio su lietuviais prie tilto per Nerį maskvėnai užėmė miestą.
         
  Amžininkai rašė, kad miestas degė net 17 dienų.  
         
Gaisrai galėjo kilti ir dėl mūšio, ir plėšikaujant maskvėnams, ypač jų sąjungininkams kazokams. Amžininkai rašė, kad miestas degė net 17 dienų. Įsigilinus į to meto šaltinius, panašu, jog amžininkai perdėjo šio gaisro mastą. Šaltiniai rodo, jog gaisrų nemažai būta, bet visas miestas nesudegė. Tiesa, okupacijos pabaigoje 1660 m. vasarą maskvėnai, kad lengviau būtų gintis, dar kartą sudegino už miesto sienos buvusius priemiesčius, o mieste galėjo kilti ne vienas gaisras per iki 1661 m. pab. trukusią Vilniaus pilyse įsitvirtinusių maskvėnų apgultį.
     
  Kitas didelis Vilniaus gaisras kilo 1737 m. birželio 2 d.  miestietės namuose prie karališkojo malūno (maždaug prie tilto per Vilnią ties Užupio g.). Anot J. I. Kraševskio, sudegė ¾ miesto, pasak kitų šaltinių, – pusė. Tuomet sudegė ir Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė, universiteto pastatai bei aplinkiniai namai.  
     
Ugnis nesirenka aukų
Didžiausi ir geriausiai aprašyti Vilniaus gaisrai kilo 1648 ir 1649 m., kuriuos brošiūrose poetine forma, lentelėse pateikęs sudegusių namų sąrašus, aprašė Bazilijus Bonifacas Jachimovičius.
1748 m. birželio 11 d. 9 val. gaisras kilo Užupyje, žydo Rubino bravore. Gaisras išplito, kai užsidegė degtinė katiluose, kurie buvo kituose bravoruose.
 
Įdomybė
 
Gaisrų nualintame senajame Vilniuje buvo imtasi priešgaisrinės saugos priemonių: miesto sienos ribose reikalauta statyti mūrinius namus, stogus dengti čerpėmis; už miesto sienų ribų buvo iškelti su ugnimi susiję amatai; reikalauta statyti ir prižiūrėti kaminus; tik iki nustatytos vakaro valandos leista deginti ugnį ir prekiauti gėrimais; gaisro metu kiekvienas turėjo skubėti į gaisravietę su kibiru, kirviu, kabliu ar kitais ugniai gesinti skirtais įnagiais.
 
Ugnis plito trimis kryptimis. Priemiestyje sudegė 37 įvairūs namai ir gatvėje parkritusi mergina. Ugnis persimetė į kitą Vilnios pusę, į vadinamą Rusų miestą ir išplito visomis kryptimis. B. B. Jachimovičius suskaičiavo, jog  mieste tądien sudegė 469 mūrnamiai ir namai, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 rūmų, daug mažesnių pastatų  – 142 parduotuvės ir 4 vaistinės, sandėliai su prekėmis ir smuklės.
         
  Žuvo 29 įvairių tautybių, luomų, lyties ir amžiaus žmonės.  
         
Žuvo 29 įvairių tautybių, luomų, lyties ir amžiaus žmonės. Po gaisro liko daug tuščių namų. Keli tūkstančiai padegėlių pasitraukė iš miesto, kuriame naktimis vyko plėšikavimai, visur tvyrojo tvaikas nuo daugybės sudegusių galvijų.
Tądien rytinėje, stačiatikiškoje miesto dalyje sudegė Šv. Išganytojo cerkvė ir varpinė, miesto Šv. Išganytojo vartai ir tiltas per Vilnią, karaliaus ir vyskupo malūnai, unitų metropolito rūmai, Šv. Mikalojaus cerkvė, Pilies vartai, Lietuvos vyriausiojo tribunolo teismo pastatas ir pilies įgulos kalėjimas, vienuolių rokitų špitolė (ligoninė), Šv. Jonų bažnyčia, jėzuitų vienuolynas bei universitetas, Kristaus Prisikėlimo cerkvė, mėsininkų prekystaliai ir kitos parduotuvės.
Vakarinėje, katalikiškoje ir iš dalies žydiškoje Vilniaus dalyje sudegė Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčia su vienuolynu, dominikonų Šv. Dvasios ir Šv. Trejybės bažnyčios, pijorų vienuolynas, dvi žydų sinagogos ir mūrinė jų biblioteka bei kiti žydų visuomeniniai pastatai, mūrnamiai, Švč. Marijos Magdalenos bažnyčia ir špitolė, Vyskupų rūmai (dabar Prezidentūra), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia. Sudegė ir priemiesčiai, kur buvo daug medinių pastatų.
Lemtinga žiežirba
Nespėjus atsistatyti Vilniaus, 1749 m. birželio 8 d. vėl kilo gaisras. Buvo karšta ir sausa vasara. Iš virtuvės kamino išlėkusi žiežirba nukrito ant namo stogo prie Subačiaus vartų. Įsiplieskė ugnis, kuri per miesto sieną persimetė į Rusų miestą: sudegė špitolė, vienuolynas, varpinė ir Šv. Dvasios cerkvė. Sudegė prieš metus nenukentėjusi Subačiaus g. ir Didžioji g., aplinkiniai skersgatviai. Rotušėje sudegė pirklių archyvas, šalia buvusios parduotuvėlės ir bokštas su laikrodžiu. Trečią kartą sudegė Šv. Kazimiero bažnyčia.
     
  Pasak B. B. Jachimovičiaus, sudegė ir nukentėjo 292 mūrnamiai ir namai su jiems priklausančiais įvairiais statiniais, cerkvė ir 4 bažnyčios, vienuolynai, špitolės. Sudegė ir kai kurie atstatomi ar po pernykščio gaisro atstatyti pastatai. Šį kartą aukų būta mažiau, tik Basųjų karmelitų vienuolių mūrnamyje žuvo du vyrai.  
     
Vėl nusiaubtos Vokiečių, Arklių, Rūdninkų, Žemaitijos, Trakų, Stiklių, Žydų ir kt. gatvės. Sudegė Šv. Mikalojaus, Šv. Trejybės ir Dominikonų bažnyčios, nukentėjo bazilijonių, dominikonų, pijorų ir pranciškonų vienuolynai. Antrą kartą nukentėjo žydai: sudegė dvi sinagogos, biblioteka, pirtis, susirinkimų mūrnamis, brolijos mūrnamis, špitolė. Sudegė jų parduotuvės, bet prekes pavyko išgelbėti.

Elmantas Meilus
R. Janonienė, M. Čiurinskas, Du liudijimai apie 1610 m. didįjį Vilniaus gaisrą, Naujasis židinys – Aidai, 2006, Nr. 11, p. 452–458.