Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Didikų dvaro organizacija

Viduramžiais kasdienės žmogaus poreikių rutinos tenkinimo permetimas ant kitų žmonių pečių buvo išskirtinė galingųjų teisė. Lietuvos valdovai ją susikūrė pamažu, matyt, dar nuo XIII a. savo namų
 
Įdomybė
 
XV a. II p. šaltiniuose minimi ponų dvaruose tarnavę kamarininkai – didiko miegamojo tarnyba. Naktį jie budėjo prie miegamojo durų, klojo patalą, padėjo ponui apsirengti ir panašiai. Iš šeimynykščių kamarininkai išsiskyrė savo kilme: dažnas jų buvo bajoras (didikės tarnybininkės – bajoraitės).
 
ūkį pertvarkydami į išplėtoto dvaro struktūras: virtuvės tarnybą, maitinusią visą dvarą; arklidžių tarnybą, kuri rūpinosi nuolat keliaujančio valdovo dvaro transportu; pilių tarnybą, aprūpinusią maistu ir pašarais virtuvę bei arklides valdovo rezidavimo pilyje metu; iždo tarnybą, prižiūrėjusią įplaukas ir išlaidas, ir panašiai. Šalies valdovas buvo didelio ūkio šeimininkas. Bendras slavų kalboms žodis gospodar, господарь, kuriuo XVI a. kasdienėje kalboje buvo vadinamas Lietuvos didysis kunigaikštis, turėjo ir platesnę reikšmę – šeimininkas. Negalėdamas pats prižiūrėti visą savo ūkį valdovas rinkosi kitą kontrolės kelią: apie savo ūkio reikalus sprendė pagal tai, kaip pareigas atlieka jo dvaro tarnybos. Todėl dvaro gyvenimas valdovui tapo panoptikonu (tobulu kalėjimu, kuriame kaliniai tiksliai nežino, kas ir kada juos stebi), kasdienių ritualų stebėjimo lauku, neretai primenančiu teatro sceną, kurioje buvo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, ir jiems foną sudariusių masinių scenų dalyviai.
Pagal valdovo dvaro modelį
     
  XV a. valdovo elgesio pavyzdys užkrėtė mažesnio „kalibro“ šeimininkus – Lietuvos diduomenę. Tai nebuvo atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas, nes didikai augo šalia valdovo, buvo auklėjami jo dvare, mokėsi deramai atlikti jiems valdovo skirtus vaidmenis ir gauti asmeninę naudą. Bet vien valdovo gyvenimo stiliaus mėgdžiojimo rimtoms didikų namų ūkių (dvarų) organizacijoms atsirasti nepakako: reikėjo išplėtotos žemėvaldos. Štai kodėl aiškesnės užuominos šaltiniuose apie diduomenės dvaro organizaciją atsirado tik XV a. II pusėje. Iki to laiko susiklostė Lietuvos diduomenės stambioji žemėvalda ir išryškėjo politinę galią įgijusios jos savininkų šeimos: Kęsgailos, Goštautai, Radvilos, Alšėniškiai. Būtent jų privačių dvarų organizacija buvo labiausiai išplėtota.  
     
Didikų dvaro organizacija nebūtinai kartojo valdovo dvaro raidos fazes. Specializuotos struktūros formavosi iš platesnių – nespecializuotų. Visų valdovų dvaro kontingentas viduramžiais buvo sudarytas lyg ir iš trijų sluoksnių: senų patikimų valdovo bendražygių, giminaičių ir įtakingų asmenų, bendrai sudariusių valdovo tarybą; jaunuomenės – dvarionių, betarpiškai vykdžiusių valdovo paliepimus, o kelionių ar karo žygių metu supusių valdovą; šeimynos (iš dalies nelaisvosios),
         
  Per XVI a. šis dvare tarnavusių žmonių sluoksnis specializavosi, klostėsi į padalinius (dvaro substruktūras).  
         
atlikusios rutininį „nešvarų“ darbą (gaminusios maistą, skalbusios drabužius, dieną ir naktį saugojusios valdovo gyvenamas patalpas). Hipotetiškai galima spėti, kad du pastaruosius (žemesnius) pagalbininkų sluoksnius Lietuvos didikai jau turėjo XV a. pr. ar net anksčiau. Tiesa, šaltiniuose nerandame jų aiškesnių įvardijimų. Juose įtakingiausių didikų aplinkos žmonės dažniausiai vadinami tarnų ar didikams tarnavusių bajorų (pono bajorai) vardu. Gausesni XV a. II p. – XVI a. I p. šaltiniai liudija, kad adekvačias valdovo dvarionių funkcijas didikų dvaruose atlikdavo tarnybininkai (служебник, servitor, kartais – aulicus) – savo noru ar už atlygį į pono tarnybą stoję bajorai. Per XVI a. šis dvare tarnavusių žmonių sluoksnis specializavosi, klostėsi į padalinius (dvaro substruktūras). Didesnę reikšmę vėl įgijo XV a. II p. beveik atmirusi didiko karo tarnybininkų grupė. Karo kampanijų atveju šie tarnybininkai, dažnai aprengti pono herbo spalvų darbužiais, veikė kartu su didiko karo samdiniais. Tai pačiai kategorijai priskirtini ir už atlygį tarnavę patrankų meistrai ir panašiai. Tuo tarpu kita didelė tarnybininkų grupė ir toliau didžiąją dalį energijos skyrė didiko valdų administravimui. Kai kuriuos tarnybininkus didikai skirdavo paskirų didesnių valdų vietininkais. Tokie tarnybininkai gyveno beveik nepriklausomą gyvenimą. Tačiau dauguma tarnybininkų nebuvo tvirčiau susaistyti su ponu ir dažniausiai vykdė didesnės kvalifikacijos nereikalavusius pavienius pavedimus.
Pareigybės „arčiausiai“ pono
XIV a. šaltinių ne kartą paliudytas didikų nelaisvosios šeimynos egzistavimas nereikalauja platesnio paaiškinimo. Vertėtų atkreipti dėmesį į aukščiausią didikų šeimynykščių grupės kategoriją – kamarininkus (коморник, cubiculario). Jie irgi minimi XV a. II p. šaltiniuose. Pažodžiui kamarininkai buvo didiko miegamojo tarnyba: naktį budėjo prie miegamojo durų, klojo patalą, padėjo ponui apsirengti ir panašiai. Šie tarnai betarpiškai aptarnavo didiko asmenį. Adekvačią tarnybą turėjo ir didiko žmonos. Tiesa, joms tarnavo ne tik prie miegamojo durų budėję kamarininkai (matyt, neretai sudarę bendrą su didiko kamarininkais tarnų grupę), bet ir miegamojo viduje skirtingus patarnavimus atlikusios kambarinės (šaltiniuose dažniausiai vadinamos tarnybininkėmis – служебница). Iš šeimynykščių kamarininkai išsiskyrė savo kilme: dažnas jų buvo bajoras (didikės tarnybininkės – bajoraitės). Ši aplinkybė neleidžia kamarininkų ir kambarinių visiškai sulieti su nelaisvąja šeimyna, nors tokie tarnai kaip ir šeimynykščiai dažniausiai buvo pono visiškai išlaikomi: gyveno kartu su ponu, gavo maistą nuo jo stalo, o už jų drabužius ir avalynę mokėjo pono iždas.
Tai pačiai didiko namų tarnybos sferai priskirtina ir specifinė, bet XVI a. Lietuvos diduomenės aplinkoje dažnokai minima didiko gydytojo tarnyba. Ji irgi betarpiškai susijusi su didiko asmeniu, bet gydytojai už savo darbą gaudavo ne išlaikymą, o atlyginimą.
     
  Aukščiausią didiko dvaro tarnų kategoriją sudarė asmenys, kuravę specializuotas didiko veiklos sritis. Iš to laikmečio šaltinių apie tarnybas žinome nedaug, dažnai tik pareigūnų nominacijas, tad apie jų funkcijas galime susidaryti tik apytikrį vaizdą. XVI amžiaus I p. Kęsgailų dvare minimos maršalkos, iždininko, virtuvininko, medžioklio pareigybės. Kiekvienas minėtas pareigūnas neturėjo pastovaus pagalbininkų kontingento. Būtinybei iškilus ponas tokiam specializuotam pareigūnui paskirdavo pagalbininkus iš tarnybininkų grupės.  
     
Didikų dvarų formavimosi laikais bene
         
  Didikų dvarų formavimosi laikais bene ankstyviausia buvo raštininko pareigybė.  
         
ankstyviausia buvo raštininko pareigybė. Tai ne atsitiktinė aplinkybė, nes raštais buvo koordinuojami didiko santykiai su jo tarnais, su valdovu ir net su užsienio valdovų ir didikų dvarais. Todėl politiškai aktyvesni didikai turėjo po kelis raštininkus. Kai kurie savo karjeros pradžioje buvo tiesiog didiko tarnybininkai. Tikėtina, kad didiko raštininkai turėjo ir hierarchiją, ir specializaciją: vieni vedė ūkinę, kiti teisinę dokumentaciją. Tik pelnę pasitikėjimą raštininkai vedė didikų asmeninę korespondenciją.
XV–XVI a. sandūroje išplėtoto didiko dvaro simboliu
         
  XV–XVI a. sandūroje išplėtoto didiko dvaro simboliu galime vadinti didiko maršalkos pareigybę.  
         
galime vadinti didiko maršalkos pareigybę. Ji įkūnijo dvarą, kaip tam tikro gyvenimo stilių. Valdovo maršalkos funkcijų analogija leidžia manyti, kad didiko maršalka prižiūrėjo tvarką savo pono buvimo vietose bei skirstė audiencijas. Pats vienas maršalka šių funkcijų vykdyti negalėjo, jam talkino didiko tarnybininkai.
     
  XVI a. I p. didikų dvaro organizacija formavosi kartodama valdovo dvaro struktūrą. Bet amžiaus pabaigoje padėtis keitėsi. Nors Lenkijos ir Lietuvos valdovų dvaras ir toliau kūrė naujas struktūras, bet dvaras darėsi mažesnis. Tuo metu didikų dvarų raidoje pastebimos priešingos tendencijos: neliko senosios dvaro organizacijos (rečiau minimos maršalkos, iždininko pareigybės), bet dvare tarnybą gaudavo daugiau bajorų bei specialų išsilavinimą ir įgūdžius turėjusių žmonių. Gal šias permainas lėmė mažėjantis valdovo dvaro autoritetas?  
     
Eugenijus Saviščevas
E. Saviščevas, Tarnybininkai XVI amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bajorų (didikų) dvaro socialinėje organizacijoje, Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai. Konferencijos „Esminiai Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai“, įvykusios 2008 m. spalio 3 d. Plungėje, medžiaga (skaitmeninė knyga), Vilnius, 2010. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94573&p_k=1