Europinis, pasaulinis kontekstas / XV-XVI a.
Grįžti

Didikų europietiško identiteto ženklai XVI amžiuje

     
  Lietuva niekada nepriklausė elitinei, anot lenkų medievisto Henryko Samsonowicziaus, „grietinėlės draugijai“ – senajai Europai, kuri iškilo žlugus antikinei Romai ir maždaug per pusę tūkstantmečio susiformavo Karolio Didžiojo imperijos ribose. LDK nepateko ir į naujos Europos sudėtį, į kurią per X–XIII a. įėjo Norvegija, Švedija, Danija, Lenkija, Kijevo Rusia, Vengrija ar Čekija. Priėmusi katalikų tikėjimą, LDK įsijungė į Vidurio Europos rytinės dalies arealą, nors pritapimas, anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, buvo tik sudėtingo vertybių perėmimo, pritaikymo ir savosios šių vertybių sistemos išsiugdymo pradžia. Nuo XVI a. pr. pastebimas ryškesnis, bet dar paviršutinis LDK europėjimas. Pirmieji, kurie galėjo prilygti senosios Europos elitui, buvo Lietuvos diduomenė.  
     

Į Europą – mokytis ir gydytis
Tik diduomenė galėjo pažinti Europą. Europa didikams nebuvo egzotinis kraštas, jų vaizdinyje ji apėmė visas to meto valstybes: pradedant Portugalija, į kurią jie siuntė išnuomotus prekybinius laivus, baigiant Šv. Romos imperijos sienomis.
 
Įdomybė
 
Tarp Lietuvos didikų nuo XVI a. vid. susiformavo tradicija studijuoti Vokietijoje ir Italijoje, vėliau lankytinų valstybių sąrašuose atsirado Prancūzija ir Ispanija. Pagrindinis tikslas buvo išmokti kalbų. Kai kurie didikai buvo poliglotai, mokėję lenkų, rusėnų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.
 
Šimtmečio pradžioje Europa dažniau įvardijama kaip mažiau žinomi „krikščioniški kraštai“, o amžiaus viduryje konstatacija tampa konkretesnė. Galimybės betarpiškai pažinti Europą padidėjo išsiuntus vaikus mokytis į užsienio universitetus. Tarp pirmųjų valstybės vyrų, net nelaukusių I Lietuvos Statuto leidimo vykti į užsienį „mokytis riteriškumo“, buvo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila (apie 1470–1521). Jo sūnūs studijavo Vienoje, vėliau Italijoje. Nuo XVI a. vid. įprasta tapo studijuoti Vokietijoje ir Italijoje, vėliau lankytinų valstybių sąrašuose atsirado Prancūzija ir Ispanija. Pagrindinis tikslas buvo išmokti kalbų. Kai kurie didikai buvo poliglotai, mokėję lenkų, rusėnų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Kaip matyti iš 1574 m. pasiuntinybės į Paryžių aprašymo, LDK delegacijos vadovas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis lotynų kalbos žiniomis (dar mokėjo vokiečių ir italų) lenkė pretendentą į elekcinius valdovus Henriką Valua.
Progų pažinti Europos šalis turėta ir kelionių metu, pvz., į Angliją išvyko LDK didysis maršalka Kristupas Manvydas Dorohostaiskis. Į užsienį didikai vyko gydytis. Taip su Prancūzijos dvaru ir kultūra susipažino Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila, kuris 1517 m. atvyko pas karalių Pranciškų I, patikėjęs jo gydomosiomis galiomis.
         
  Kai kurie didikai buvo poliglotai, mokėję lenkų, rusėnų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.  
         
Mikalojus Radvila tikėjosi pasveikti nuo skrofuliozės (limfmazgių putmenų) ir ten pasiliko iki 1521 m. pabaigos. Vienas pirmųjų užsienio kurortų poveikį XVI a. I p. patyrė Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila. Aplankytų Europos kraštų skaičių rodo išlikę XVI a. II p. didikų prašymai išduoti rekomendacinius ATR valdovų laiškus „krikščioniškų šalių valdovams“. Dar vienas kelias, kuriuo traukta į Europą, buvo diplomatinės misijos.
     
  Edukacinių, politinių ar turistinių kelionių metu buvo susipažįstama su Vakarų kraštų kultūra ir tradicijomis, išmokstama kalbų, pastebimi nauji kultūriniai, technologiniai pasiekimai, mados tendencijos, į Lietuvą kviečiami patyrę meistrai, siunčiamos dovanos. Taip keitėsi valdančiojo elito buitis. Taigi XVI a. didikai jau naršė po Europą, žinojo ją, naudojosi kultūrinėmis ir technologinėmis naujovėmis (vežėsi šarvus, patrankas, prabangos, apyvokos daiktus).  
     
Civilizacijos paribio diduomenė
Europa buvo pažįstama ne tik ją aplankiusiai, bet ir namuose likusiai diduomenei. Europa „ateidavo“ per čia tarnavusius užsieniečius, klientus, atvykstančius diplomatus, pasiuntinius.
         
  Lietuvos elitas nuolat jautėsi įpareigotas įrodinėti Europai, kad yra ne blogesnis už ją, o LDK – ne barbariška Maskva.  
         
Domėtis Europos reikalais skatino politiniai įvykiai šalyje (ypač prasidėję bekaralmečiai). Didikų klientai Venclovas Agripa, Andrius Volanas ir kiti nuolat siuntė informacinius laiškus; susirašinėta ir su Europos šalių valdančiaisiais. Europos spaudimą gerąja prasme didikai juto per kultūrinį Renesanso ir religinį Reformacijos sąjūdį, kuriam patys pritarė. Galima paminėti platų spektrą europietiškumo detalių, atkeliavusių į LDK šiuo keliu: nuo gaunamų knygų, pvz., italų autoriaus Nikolo Makiavelio, iki vakarietiškų drabužių (ypač iš Italijos), namų apyvokos daiktų, prabangos reikmenų. Europos įtaka matoma ir karybos srityje, prekyboje, ūkyje.
Bet įsilieti į bendrą kontekstą, tapti europiečiais (pirmiausia sau, o kartu ir europiečiams) LDK didikams trukdė istorinė LDK tradicija ir ekonominis šalies atsilikimas. Lietuvos elitas nuolat jautėsi įpareigotas įrodinėti Europai, kad yra ne blogesnis už ją, o LDK – ne barbariška Maskva. Kompleksus rodo užsienio pasiuntinių, net pravažiuojančių pirklių pompastiški priėmimai. Taip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis lyg valdovą priėmė anglų pasiuntinį serą J. Horsey, iš Maskvos keliavusį per Lietuvą. „Jo didenybė gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, išskėstasparnių erelių, gulbių ir kitokios figūros, o į jų pilvus supilti įvairiausi vynai ir prieskoniai, iš išskobtų dalių pasigardžiuoti išpjaustyti visokiausi saldumynai [...]. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes“, – rašė pasiuntinys.
         
  Europos spaudimą gerąja prasme didikai juto per kultūrinį Renesanso ir religinį Reformacijos sąjūdį, kuriam patys pritarė.  
         
Nepaisant didikų pastangų reklamuoti LDK Europoje (įvairūs leidiniai apie lietuvių pergales karuose prieš Maskvą, proginiai kūriniai, brangios dovanos Europos valdantiesiems), nuomonę apie atsilikusią, barbarišką šalį įveikti buvo sunku. Prasimanyta nebūtų dalykų. Štai prancūzai šaipėsi iš 1574 m. į Paryžių atvykusios lietuvių ir lenkų delegacijos aprangos, tendencingai teigę, jog atvykėliai buvo plikai nusiskutę, tačiau turėjo „ilgas kaip upė barzdas“, dėvėjo kailines kepures, turėjo brangakmeniais puoštas špagas ir kreivus turkiškus kardus bei pilnas strėlines, o avėjo geležimi kaltus batus. Nors iš tiesų delegacijos narių apranga mažai kuo skyrėsi nuo prancūzų diduomenės.
Tarp Europos ir Maskvos
Diduomenės spartesniam europėjimui kliudė europiečių migracijos dėsningumai (ne pirmo ryškumo žvaigždės nusėsdavo rytuose), nuotolis nuo Europos centrų, bizantinės kultūros tradicija, Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės faktorius. Daugelis LDK didikų (Goštautai, Radvilos, Chodkevičiai) iki XVI a. vid. puikiai mokėjo rusėniškai, rytų stilius buvo ryškus jų aprangos detalėse ir buityje. Štai tik lenkiškai kalbėjęs Mikalojus Radvila Juodasis 1547 m., vos spėjęs sušilti kojas po kelionės pas imperatorių, laiške rašo: „Kaip sakoma rusiškoje patarlėje, [...] geriau draugas negu du rubliai.“ Kitų to meto didikų laiškuose taip pat randama rusiškų patarlių ar posakių, pvz., M. Radvilos Rudojo laiške: „Kai tik pas mane ten iš jūsų atvyks, prisiekiu, kaip rusai sako, aš jam – ne ponas, o jis man – ne tarnas.“
         
  Daugelis LDK didikų (Goštautai, Radvilos, Chodkevičiai) iki XVI a. vid. puikiai mokėjo rusėniškai, rytų stilius buvo ryškus jų aprangos detalėse ir buityje.  
         

Galimybės pažinti Europą ir pažinimo ribų sankirta XVI a. formavo savitą diduomenės europietiškumą. Diduomenės sąmonėje Lietuvos geopolitinis vaizdinys ne visai sutapo su geografine Lietuvos padėtimi. Geografiškai Lietuva priklausė Europai, tačiau diduomenės sąmonėje ji buvo tarp Europos ir Rusijos, net kai susiformavo ATR. Andrius Volanas 1598 m. panegirikoje Radvilai Našlaitėliui šlovino „žymiausias Europos valstybes“, bet Lietuvos ne tik neminėjo, bet ją dar ir priešpastatė joms: „Tačiau mūsų Sarmatija yra priversta visiškai nepatirti šitokios laimės.“ Taigi matome XVI a. didiką, vilkintį Europoje nukaltais šarvais, bet kalboje vis įterpiantį rusiškų (net ne rusėniškų) patarlių. 
 
Raimonda Ragauskienė
Literatūra: R. Ragauskienė, XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, p. 63–77.