Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Didysis kunigaikštis ir tėvonis – valdovas viduramžių Lietuvoje

Viduramžių valstybėje, nesant nuolatinių politinių struktūrų ir institucijų, valdovas buvo vienintelis asmuo, kuris siejo ir įkūnijo politinį darinį. Ankstyvoji monarchija buvo ne teritorinė valstybė, o asmeniniais ryšiais su iškilusiu valdovu susijusi žmonių grupė. Todėl Lietuvos valstybės susikūrimas pagrįstai tapatinamas su vieno valdovo (monarcho) Mindaugo iškilimu. Tik nepalankios politinės aplinkybės lėmė, kad Lietuvos valdovams neprigijo Mindaugo 1253 m. įgytas karaliaus titulas.  
Lietuvos „karaliai“ ir „bazilėjai“
Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas (lot. magnus dux, rus. великии князь, vok. grosfurste), kaip Lietuvos valdovo oficialus apibūdinimas, galutinai nusistovėjo tik Vytauto valdymo metu, XV a. pradžioje. Iki tol Lietuvos valdovai savo dokumentuose bei svetimšalių tekstuose buvo vadinami karaliais, bazilėjais, kunigaikščiais, hercogais. Lietuvos monarchai tituluodavosi atsižvelgdami į egzistuojančią kitos pusės tradiciją. Todėl popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistato kaip „lietuvių ir daugelio rusų karalius“, Konstantinopolio patriarchui
         
  Gediminas laiškuose popiežiui Jonui XXII ir Hanzos miestams teigia esąs suverenus valdovas, „didžiausias savo krašte“, turintis teisę savo valdose „nurodyti ir įsakyti, pasmerkti ir atleisti, uždaryti ir atverti“.  
         
Algirdas graikiškai tituluojasi „bazilėjumi“, o rusiškuose dokumentuose ir metraščiuose žinomi tik „didieji kunigaikščiai“. To meto lietuvių kalboje turbūt toliau vartotas dar I tūkstantmetyje perimtas germanizmas „kunigas“, kurį tik vėliau slavų kalbų įtakoje (ček. král, lenk. król, rus. korol’) pakeitė iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo sukurtas „karalius“ ir kilmės faktorių pabrėžiantis „kunigaikštis“.
Gediminas laiškuose popiežiui Jonui XXII ir Hanzos miestams teigia esąs suverenus valdovas, „didžiausias savo krašte“, turintis teisę savo valdose „nurodyti ir įsakyti, pasmerkti ir atleisti, uždaryti ir atverti“. To meto supratimu jis buvo ne tiek „Lietuvos“, kiek „lietuvių“, „rusų“, „žemaičių“ valdovas. Šis asmeninis santykis tarp valdovo ir jo kilmingų pavaldinių buvo fundamentalus, jis galiojo tik viešpataujant konkrečiam valdovui. Jam mirus, įpėdinis tokius ryšius turėjo sukurti iš naujo. Todėl paprastai iš anksto būdavo numatyta ir su politiniu krašto elitu sutarta įpėdinystė bei simbolinės procedūros – šaltiniuose paliudytos asmeninės priesaikos naujam valdovui.
Kieminėjantis valdovas
Su asmenine valdžios samprata susijusios ir to meto valdymo praktikos. Visų pirma tai buvo valdymas keliaujant. Viduramžių valdovas buvo rex ambulans – „keliaujantis karalius“. Nuolatines keliones lėmė politinės ir ekonominės priežastys. Savo apsilankymu artimesnėse ir tolimesnėse bendruomenėse valdovas primindavo ir pabrėždavo monarcho valdžią, o kartu vietos dvaruose suvartodavo jam ir palydai
         
  Didžiojo kunigaikščio valdymo sėkmę nemaža dalimi lemdavo tai, kaip jam pavykdavo suderinti įvairių valdančiojo elito grupuočių interesus.  
         
sukauptus produktus, kuriuos transportuoti į šalies centrą dar nebūdavo galimybių. Daugiausia buvo lankomasi šalies branduolyje – rytinėje etninės Lietuvos (Lithuania propria) dalyje. Kita valstybės valdymo forma buvo valdovo aplinkoje rengiami pasitarimai (taryba). Todėl kunigaikštiškos valdžios negalima suvokti atsietai nuo diduomenės, o vienas pagrindinių valdovo veiklos ir įtakos svertų viduramžiais buvo arbitro vaidmuo sprendžiant didikų grupių konfliktus. Didžiojo kunigaikščio valdymo sėkmę nemaža dalimi lemdavo tai, kaip jam pavykdavo suderinti įvairių valdančiojo elito grupuočių interesus.
     
  Mindaugo įtvirtinta monarchija, nepaisant vėlesnių suiručių, išliko vyraujanti valdymo forma. Gedimino laikais galutinai buvo įtvirtintas naujos dinastijos valdymas. Šalyje viešpatavo tiesioginiai Gedimino palikuonys, kurie save laikė ir kitų buvo pripažinti prigimtiniais valdovais – tėvoniais (domini naturales), o valstybė vadinta valdovo tėvonija. Viena po kitos atsirado įvairios išimtinės valdovo teisės (regalijos) – „niekieno“ žemės, pilių statymo, muitų, monetų kaldinimo ir kitos. Valdovo asmens ar net jo valdžios ženklo įžeidimas laikytas didžiausiu ir griežčiausiai baudžiamu nusikaltimu.  
     
Vytauto dvaras: nuo asmens iki institucijos
Institucinis didžiojo kunigaikščio valdžios stiprėjimas susijęs su administracinės sistemos diegimu, ypač suintensyvėjusiu Vytauto laikais. Jam valdant, formavosi europinis didžiojo kunigaikščio dvaras, iš kurio vėliau išaugo centrinės valstybės pareigybės. Tuo pat metu visose viešojo gyvenimo srityse plito rašytinė dokumentacija, leidusi valdovo žodžius skleisti nauja komunikacijos forma.
 
Įdomybė
 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas (lot. magnus dux, rus. великии князь, vok. grosfurste), kaip Lietuvos valdovo oficialus apibūdinimas, galutinai nusistovėjo tik Vytauto valdymo metu, XV a. pradžioje. Iki tol Lietuvos valdovai savo dokumentuose bei svetimšalių tekstuose buvo vadinami karaliais, bazilėjais, kunigaikščiais, hercogais.
 
Su krikščionybe atėjo ir institucinė valdovo, kaip Dievo atstovo šalyje, samprata, „Dievo malone“ (lot. Dei gratia, rus. Божью милостью) valdančio krikščioniško valdovo idėja. Veikiausiai tada susiklostė ir didžiojo kunigaikščio inauguracijos (pakėlimo) ceremonialas. Šis pakėli
         
  Didysis kunigaikštis buvo suvokiamas kaip vienintelis teisės šaltinis ir kariuomenės vadas.  
         
mas vykdavo pagrindinėje krašto bažnyčioje – Vilniaus katedroje – šventadienį, viešai paskelbiant pakėlimo aktą ir Vilniaus vyskupui bei Lietuvos didžiajam maršalui įteikiant valdovo insignijas – didžiojo kunigaikščio kepurę (mitrą) ir kalaviją. Tokiu būdu simboliškai buvo nusakomos abi – pasaulietinė ir dvasinė – valdovo viešpatavimo pusės.
Valdovo rangą išreiškiantis ceremonialas, politinė retorika ir ženklų sistema buvo plėtojama iki Jogailaičių dinastijos pabaigos. XIV–XV amžių sandūroje susiformavo didžiojo kunigaikščio ženklas (herbas) – raitelis (Vytis), kurį papildė vadinami „Gedimino stulpai“. Vytauto laikais monarcho ženklas simbolizavo atskirų žemių valdymą (apie 1407 m. sukurtame majestotiniame antspaude valdovą supa priklausančių žemių herbai), o tai atliepė tuo metu spartėjantį LDK teritorijos formavimo procesą. Didysis kunigaikštis buvo suvokiamas kaip vienintelis teisės šaltinis ir kariuomenės vadas. Senąjį išlikusį asmeninį santykį tarp tėvoninio monarcho ir jo pavaldinių liudijo tai, kad XVI a. LDK Ponų tarybos atstovai buvo vadinami „valdoviško kūno nariais“ (rus. члонки тела его панского).
Padalintas valdovas: tarp kunigaikštiškos kepurės ir karūnos
1447 m. Kazimierui Jogailaičiui tapus Lenkijos karaliumi, prasidėjo ilgas personalinės Lenkijos ir Lietuvos unijos laikotarpis, trumpai nutrūkęs tik 1492–1501 metais. Ši aplinkybė keitė nusistovėjusius santykius tarp valdovo ir diduomenės. Nors visi Jogailaičiai reguliariai lankydavosi LDK, dažnas valdovo nebuvimas
         
  Nors visi Jogailaičiai reguliariai lankydavosi LDK, dažnas valdovo nebuvimas trikdė krašto gyvenimą ir menkino jo suverenumą.  
         
trikdė krašto gyvenimą ir menkino jo suverenumą. Todėl bajoriškoje lietuvių visuomenėje kartais atgydavo idėja didžiaisiais kunigaikščiais kviestis kitus valdančios šeimos narius. Didysis kunigaikštis ir toliau buvo suvokiamas kaip vienintelis teisės ir teisingumo šaltinis, jis skyrė pareigūnus, šaukė tarybą ir seimus, skelbė įstatymus. Šalies valdymo organizacijos požiūriu XV a. II p. – XVI a. I p. keitėsi valdovų rezidavimo praktika: galutinai įsitvirtino valdymo iš pastovaus centro sistema, leidusi padidinti dvaro apimtį. Tiesa, šis didžiojo kunigaikščio dvaras Vilniuje klestėjo tik trumpais 1492–1501 ir 1544–1548 m. periodais.
     
  1569 m. Liublino unijos dokumente atskira didžiojo kunigaikščio institucija nebuvo numatyta.  Neliko ir specialios pakėlimo į didžiuosius kunigaikščius ceremonijos. Abiejų Tautų Respublikoje didžiojo kunigaikščio titulas tapo Lenkijos karaliaus titulatūros antrąja dalimi ir atspindėjo lygiareikšmę Lietuvos vietą dviejų šalių federacijoje.   
     
Rimvydas Petrauskas
E. Gudavičius, Valdovas, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001, p. 734–752.