Asmenybės / XV-XVI a.
Grįžti

Didysis maištininkas – kunigaikštis Mykolas Glinskis

     
  Kai išgirstame Glinskių pavardę, prisimename Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV mamą kunigaikštienę Eleną Glinskaitę. Retas žino, kad Glinskiai yra kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir į Maskvos valstybę persikėlė tik XVI a. pr, po beveik metus trukusio maišto...  
     
Aukso ordos palikuonisGlinskiai – totorių kilmės kunigaikščiai. Anot giminės istorijos, jie buvo Aukso ordos didiko, rusų metraščiuose vadinamo chano, sosto uzurpatoriaus Mamajaus palikuonys.
         
  Glinskiai – totorių kilmės kunigaikščiai.  
         
Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę persikėlė po nesėkmingo Kulikovo mūšio XIV a. pab., valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Gavę Glinsko valdą, ilgainiui jie ėmė vadintis Glinskiais. Pirmieji Glinskiai – kunigaikštis Aleksa kartu su sūnumi, kurio totoriško vardo nežinome, kaip skelbia genealoginė legenda, „ne tik Dievo malonės dėka, tačiau ir savo noru, niekieno neverčiami, priėmė iš Kijevo metropolito rankų krikščionių tikėjimą“. Taigi tapo stačiatikiais. Kunigaikštis Aleksa buvo pakrikštytas Aleksandro, jo sūnus – Ivano vardu. Nors Glinskiai nuolat buvo susiję su Lietuvos valdovais Vytautu ar Švitrigaila, pirmosios jų kartos ypatingos karjeros Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare nepasiekė.
Tai, kas nepavyko pirmosioms Glinskių kartoms, pavyko jų palikuonims.
         
  „M. Glinskis, perėjęs visus karinės tarnybos hierarchijos laiptelius, pelnė šlovingo karžygio vardą“  
         
Kunigaikščio Levo Borisovičiaus Glinskio vaikai Ivanas, Vasilijus ir Mykolas pasiekė valstybėje aukščiausias pareigybes. Ryškiausiai tarp jų išsiskyrė Mykolas. Dar XV a. pab. giminaičio Jono Liutauro Chrebtavičiaus dėka jis išvyko į Vakarų Europą, kur tarnavo Romos karaliaus Maksimiljono ir Saksonijos hercogo Albrechto dvaruose. Šių tarnybų metu jis priėmė katalikų tikėjimą ir, kaip teigia Sigizmundas Herberšteinas, „M. Glinskis, perėjęs visus karinės tarnybos hierarchijos laiptelius, pelnė šlovingo karžygio vardą“. Grįžęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jis buvo Lietuvos valdovo, vėliau tapusio ir Lenkijos karaliumi, Aleksandro favoritas.
Augant įtakai daugėja priešų
Po 1500 m. nesėkmingai Lietuvai susiklosčiusio Vedrošo mūšio, kai į Maskvos nelaisvę pateko didelis skaičius LDK valdančiojo elito atstovų, kunigaikštis M. Glinskis buvo paskirtas Lietuvos valdovo Aleksandro dvaro maršalu.
         
  Kunigaikštis M. Glinskis buvo paskirtas Lietuvos valdovo Aleksandro dvaro maršalu.  
         
Ši pareigybė jam leido valstybėje tapti antruoju asmeniu po didžiojo kunigaikščio. Todėl kunigaikštis M. Glinskis galėjo proteguoti sau patikimus asmenis. Štai po Kijevo vaivados kunigaikščio Dmitrijaus Putiatičiaus mirties jis padėjo gauti šią pareigybę savo broliui Ivanui, o Lydos seniūno pareigas išrūpino pusbroliui Andriejui Drožčai.
Tokia įvykių eiga nepatiko nuo seno valdančiam elitui priklausančioms giminėms, Ponų tarybos gretose įsiplieskė smarkus kivirčas. Prieštaravimų apogėjus pasiektas 1505 m. Brastos seimo metu, kai iš įtaką valstybėje prarandančio Trakų vaivados ir krašto maršalo Jono Zaberezinskio ir jo aplinkos narių, M. Glinskio kurstomas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras atėmė pareigybes. Tik Lenkijos ponų dėka konfliktas buvo išspręstas, o pareigybės grąžintos.
Naujas valdovas, nauji favoritai
Viskas vertėsi aukštyn kojom po Aleksandro mirties 1506 metais. Naujasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas nepasitikėjo didelę galią valstybėje įgavusiu kunigaikščiu M. Glinskiu. Sklido apkalbos, jog M. Glinskis nunuodijo Aleksandrą ir siekė uzurpuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
         
  Sklido apkalbos, jog M. Glinskis nunuodijo Aleksandrą ir siekė uzurpuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą  
         
Garbingo vardo atstatymui nepadėjo net tai, jog 1506 m. buvęs favoritas prie Klecko sumušė Lietuvos pajėgas pranokusią ir kraštą niokojusią Krymo totorių kariuomenę.
Praradę valdas ir pareigybes, Glinskiai siekė teisingumo. Jie kreipėsi užtarimo į Šv. Romos imperatorių Maskimiljoną I, į Vengrijos ir Čekijos karalių Vladislovą Jogailaitį, į Krymo chaną Mengli Girėjų, tačiau Žygimantas buvo neperkalbamas. Jis „delsė atstatyti teisingumą“.
M. Glinskis, prisidengdamas vestuvių puota, 1508 m. pr. sutelkė savo šalininkus ir tarnus Belicoje (dabar – miestelis Baltarusijoje). Naktį iš vasario 2-osios į 3-iąją M. Glinskis netikėtai užpuolė priešininko bei šmeižiko Jono Zaberezinskio dvarą, buvusį prie Gardino, ir jį nužudė. Atrodė, jog šmeižiko mirtis turėjo išblaivyti nuo keršto troškimo apsvaigusius protus, tačiau nesantaika tarp maištininkų ir valdovo bei jam patikimų Ponų tarybos narių augo toliau. Ją paskatino nepavykęs maištininkų siekis iš Kauno pilies išlaisvinti kalėjusį Didžiosios ordos chaną Šeich-Achmetą bei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto nenoras, jog susitaikymui tarpininkautų Albertas Goštautas.
Užkirstas kelias atgal
Nesulaukę tarpininko, M. Glinskio šalininkai kreipėsi pagalbos į Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kuris mielai sutiko pagelbėti maištininkams. Bet buvo iškeltas reikalavimas... Ir broliai Glinskiai bei visi maištininkai prisiekė amžinai tarnauti Maskvos valdovams.
 
Įdomybė
 
Mažai kam žinoma, kad Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV mama kunigaikštienė Elena Glinskaitaitė kilo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Glinskių giminės, kurie į Maskvos valstybę persikėlė tik XVI a. pr. po beveik metus trukusio maišto...
 
Jie atsisakė savo prigimtinio valdovo Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybos. Į LDK buvo pasiųsti keli maskvėnų kariuomenės pulkai, pagrindiniai daliniai buvo koncentruojami ties pasieniu. Nors Maskvos didysis kunigaikštis globojo maištininkus, tačiau jais nepasitikėjo. Mykolas Glinskis skundėsi vienos pasiuntinybės metu, jog „dar ir Borisove apie Jūsų Mylistos vaivadas nieko negirdėjome“. Spaudžiant Žygimanto surinktai jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, maištininkai buvo išstumti iš LDK teritorijos.
Čia ir nutrūksta lietuviškoji kunigaikščio M. Glinskio istorija. Nors jis dar ne kartą siekė grįžti atgal, tačiau maištu pasibaigęs konfliktas su LDK Ponų tarybos nariais kiekvieną kartą pakišdavo koją. Net 1514 m., kai valdovas atleido maištininkui ir per tarpininkus perdavė apsaugos raštą, leidžiantį grįžti atgal, kažkas iš Ponų tarybos narių slapta apie tai informavo Maskvos didįjį kunigaikštį. Sukaustytas grandinėmis kunigaikštis M. Glinskis buvo pasodintas į kalėjimą.
Taigi M. Glinskio asmenybė Lietuvos istorijos puslapiuose yra prieštaringa. Šalia Klecko kautynių didvyrio galima pridėti didžiojo maištininko titulą.

Literatūra: R. Ragauskienė. Glinskiai, Lietuvos Didikai, Kaunas, 2011, p. 60–61.
 
Andrejus Ryčkovas