Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Didžiausias rūpestis – sava kariuomenė

Karių išlaikymo teorija ir praktikaXVIII a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dydis buvo įvairus. 1700 metais jis siekė 7 900, 1710 m. – apie 22 000, 1715 m. – 8 664, 1717 m. – 6 100 karių. Paminėti skaičiai – kariuomenės sudėtis „ant popieriaus”.
         
  Iki 1717 m., kai seimas pirmą kartą įteisino pastovius mokesčius iš bajorijos valdų, kariuomenė niekada negavo jai priklausančio atlyginimo.  
         
Faktinis karių etatų dydis siekdavo 65–70 proc. viso skaičiaus. Taip atsitikdavo todėl, kad (išskyrus 1710 m.) nebūdavo numatytos algos karininkams. Norėdami gauti atlyginimus, jie mažindavo eilinių kareivių skaičių, pasiimdami jų algas sau. Jei 2012 m. Lietuvos biudžete kariuomenei buvo skirta 7,6 proc. viso iždo lėšų, tai prieš tris šimtus metų kariuomenė „suvartodavo“ 95 proc. visų valstybės pajamų. Atrodytų, kad turėdama tokį finansavimą, kariuomenė turėjo būti puikiai apmokyta, apginkluota ir apmokėta. Priešingai. Bajorija nelinko mokėti mokesčių, o Didžiojo Šiaurės karo dideli materialiniai nuostoliai, kontribucijos rusų ir švedų kariuomenėms šį norą dar labiau sumažino. Iki 1717 m., kai seimas pirmą kartą įteisino pastovius mokesčius iš bajorijos valdų, kariuomenė niekada negavo jai priklausančio atlyginimo. O kareiviams reikėjo maitintis, kavalerijos daliniams – išlaikyti žirgus. Eilinio pėstininko alga būdavo 200 auksinų per metus. Ši alga nesikeitė dvidešimt metų, o pinigai nuvertėjo. Visų pinigų kareivis negaudavo į rankas. Tam tikros sumos būdavo nuskaičiuojamos medicinos apsaugai, uniformoms, ginklams ir maistui, kurį išduodavo dalinio virtuvė. Tokios algos gal būtų užtekę maistui (1715 m. jautis kainavo apie 45 auksinus, kiaulė – 15 auksinų), bet sunkiai galėjo patenkinti kitus kario poreikius. Tikrovėje iki 1717 m. eilinis per metus galėjo tikėtis gauti vos keliasdešimt auksinų atlyginimo. Todėl pinigai ir maisto produktai buvo plėšiami iš gyventojų.
Alkana kariuomenė – grėsmė gyventojamsPinigų trūkumas lėmė Lietuvos kariuomenės apgailėtiną būklę. Vasaros metu ji priminė plėšikų būrius, vėluojančius atvykti į etmono paskirtą koncentracijos vietą, klajojančius nuo vieno kaimo iki kito, plėšikaujančius ir skriaudžiančius vietinius žmones.
 
Įdomybė
 
Jei 2012 m. Lietuvos biudžete kariuomenei buvo skirta 7,6 proc. viso iždo lėšų, tai prieš tris šimtus metų kariuomenė „suvartodavo“ 95 proc. visų valstybės pajamų.
 
Žiemos metu kariuomenė būdavo paskirstoma po valdovo dvarus. Bet XVIII a. pr. dėl nesibaigiančių karo veiksmų šie dvarai buvo suniokoti. Kariuomenė skųsdavosi, kad juose neįmanoma peržiemoti – nėra ką plėšti. Norėdami pramisti, daliniai traukdavo į bajorijos ar dvasininkų dvarus. Tai buvo įstatymų pažeidimas. Bajorija pykdavo, skųsdavosi etmonui. Teismų maratonui nesimatė pabaigos. Be to, žiemojimo dvarai buvo paskirstyti netolygiai, tai dar labiau apsunkindavo kariškių būklę. Daliniui pasisekdavo, jei jis gaudavo paskyrimą žiemoti didelėje žemės valdoje, kur galėjo apsistoti visi kariai. Bet nutikdavo ir taip, kad dalinys būdavo išskaidomas. Mokesčius kariuomenė turėdavo pati pasiimti iš pavietų mokesčių rinkėjų. Jei dalinys žiemodavo, tarkime, Kauno paviete, jo alga galėjo būti išskirstyta po kelis tūkstančius auksinų penkiuose ar šešiuose pavietuose, kelių šimtų kilometrų atstumu vienas nuo kito. Kariškiai nesivargindavo toli keliauti, gailėdavo laiko ir išlaidų. Ir nebūdavo garantijų, kad nuvykę pasiuntiniai gaus grynųjų pinigų – mokesčių rinkėjai galėdavo jų ir nemokėti. Kantrybės netekę daliniai plėšdavo aplinkinius gyventojus. Kariuomenės savivaliavimas neapsiribodavo vien Lietuvos teritorija. Voluinės ir Kijevo vaivadijos Lenkijoje dar ilgai prisiminė 1711 ir 1712 m. karines kampanijas, kai žygiavusi prieš turkus Lietuvos kariuomenė padarė milžiniškų nuostolių.
Pėsčioji kavalerija ir valkatas primenantys pėstininkai
1712 m. vienas liudininkas aprašė tokį kariuomenės maršą: „Lietuvos kariuomenė koncentruojasi prie Lietuvos Brastos. Kai kuriuose regimentuose ir kavalerijos vėliavose yra daugiau karininkų negu eilinių kareivių.
         
  Pasvarstykite, gerbiamieji ponai, kas yra geriau: kasmet kęsti žeminančias ir nepakeliamas skriaudas ar atiduoti neaprengtam, alkanam ir beginkliui kareiviui jam priklausantį užmokestį?  
         
Tie, kurie yra atvykę į dalinius, visiškai neaprūpinti karo reikmenimis, be ginklų, šaudmenų ir uniformų.“ 1716 metų balandį Lietuvos lauko etmono S. Denhofo kavalerijos dalinyje buvo 242 karininkai ir kariai bei 188 žirgai (!). Pusė dalinio eilinių keliavo pėsčiomis, nors tai buvo kavalerijos dalinys! O žirgų reikėjo ne tik kariams, bet ir maistui, šaudmenims, dalinio kanceliarijai, kitai įrangai transportuoti. 1716 metų vasarą, vykstant Lenkijos ir Lietuvos konfederacijų kariniams veiksmams prieš valdovo Augusto II saksų kariuomenę, Lietuvos pėstininkų dalinių vadai pasiuntė savo eilinius prie Lietuvos konfederacijos maršalkos palapinės. Šie dieną ir naktį stovėjo prie jos tol, kol konfederacijos vadovas jiems sumokėjo 60 tūkst. auksinų iš savo kišenės. Neapsikentęs bajorijos nenoro mokėti mokesčius maršalka kreipėsi į pavietus: „Pasvarstykite, gerbiamieji ponai, kas yra geriau: kasmet kęsti žeminančias ir nepakeliamas skriaudas ar atiduoti neaprengtam, alkanam ir beginkliui kareiviui jam priklausantį užmokestį? Yra didelė gėda mūsų tautai parodyti vyresniesiems broliams lenkams mūsų pėstininkus, kurie panašūs ne į kareivius, o į valkatas su lazdomis.“
     
  Matydama, kad valstybė nepajėgia kariuomenės išlaikyti, ši pati siūlydavo naujus „būdus“, kaip padidinti valstybės pajamas. Buvo siūloma atimti iš valdovo jo ekonomijas Lietuvoje, skirtas jo dvaro išlaikymui, atsisakyti einamųjų valstybės išlaidų, nemokėti valstybės skolų, o visus pinigus atiduoti kariuomenei. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos kariuomenės sumažinimas iki minimumo ir naujų pastovių mokesčių įvedimas 1717 m. buvo sveikinantis ir reikalingas žingsnis.  
     
 
Mindaugas Šapoka