Ženklai, simboliai / XIII-XIV a.
Grįžti

Dinastijos ženklas – Vytis

Senosios Lietuvos ikonografiniai šaltiniai yra kuklūs. Mažai ką žinome apie XIII ir XIV a. Lietuvos valdovų bei kitų kilmingųjų ženklus. Net ir kai kurie istorikų kadaise atrasti Lietuvos valdovų antspaudai (Mindaugo, Algirdo) naujesniuose tyrimuose yra laikomi vėlesniais falsifikatais.
 
Įdomybė
 
Populiariausi krikščioniški Gediminaičių vardai, prasidedantys nuo Gedimino sūnų, yra Mykolas, Simonas, Aleksandras, Jurgis, Teodoras. Manoma, kad specifinis „vardynas“ buvo pasitelktas stiprinti ryšiams dinastijos viduje.
 
Šaltiniuose yra užuominų apie didžiojo kunigaikščio Gedimino antspaudą, tačiau jo vaizdinys nėra išlikęs. Lietuvoje įsiviešpatavusi Gediminaičių giminė tik palaipsniui susikūrė savo giminės paveldimą ženklą (herbą). Nėra duomenų teigti, kad jis atsirado anksčiau nei XIV a. II pusėje. Tokia chronologija yra logiška. Būtent tuo metu, valdant Gedimino įpėdiniams Algirdui ir Kęstučiui, Gediminaičiai galutinai įsitvirtino kaip tėvoniniai šalies valdovai. Lygia greta valdančioje dinastijoje iškilo rimta solidarumo problema. Plačiai išsikerojusi giminė (Algirdas turėjo dvylika, o Kęstutis – septynis pilnametystės sulaukusius sūnus, o dar jų brolių sūnūs...) aiškiai stokojo ryškesnių bendrumą steigiančių ir stiprinančių ženklų.
Raitelis, suvienijęs Gediminaičius
     
  Apie pastangas tvirtinti giminės vidinius ryšius liudija dinastijos „vardynas“ – giminėje populiarių kunigaikštiškų vardų rinkinys, galbūt atspindintis asmeninius santykius (krikštatėvystę ir pan.) ir besiklostančią giminės tradiciją. Kalba eina apie krikštą priėmusius ir krikščioniškus vardus turinčius Gediminaičius, kadangi pagoniškame vardyne paveldimos vardų tradicijos pėdsakų aptikti nepavyksta. Į akis krenta Mykolo, Simono, Aleksandro, Jurgio, Teodoro vardų paplitimas tarp Gediminaičių, o svarbiausia, kad šie vardai sutinkami daugumoje dinastinių linijų (šakų), prasidedančių nuo Gedimino sūnų.  
     
Tačiau dar labiau giminės bendrumo puoselėjimą demonstruoja pokyčiai kunigaikščių ženkluose. Akivaizdi tendencija: XIV a. pab. skirtingų dinastinių šakų Gediminaičių kilmės kunigaikščiai vis dažniau pradeda naudoti bendrą herbą – Raitelį (Vytis/Pogonia – šis raitelio pavadinimas yra vėlyvas, pirmąkart sutinkamas tik 1551 m. Martyno Bielskio kronikoje). Tiesa, raitelis vaizduotas dar Gedimino sūnaus Polocko kunigaikščio Narimanto Glebo antspaude (apie 1338 m.). Tačiau veikiausiai tai buvo atskiras atvejis, susijęs su šv. Glebo vaizdavimo tradicija. Naujai raitelio ženklą turbūt priėmė Algirdas, nors jo antspaudai nėra išlikę.
         
  Raitelio pasirinkimą viešpataujančios dinastijos heraldikoje lėmė europinės riterių tradicijos įtaka, kurioje garbingas raito kario su ietimi ar kalaviju ir skydu motyvas buvo įprastas nuo seno.  
         
Po Algirdo mirties jo sūnūs (Jogaila, Skirgaila, Lengvenis, Kaributas, Vygantas, Švitrigaila) jau vartojo to paties stiliaus raitelį („Vytį“) kaip dinastinį ženklą. Galima manyti, kad iš pradžių raitelis veikiausiai buvo Algirdo ir jo sūnų ženklas, tačiau neužilgo jį perėmė ir kitų giminės šakų atstovai. Beje, ir Algirdaičių bendras herbas nusistovėjo neiškart, pvz., Lengvenis Simonas naudojo ne tik Vytį, bet ir savitą ženklą, vaizduojantį vad. „lietuviškąjį skydą“, kuris matyti jo antspaude, pridėtame prie 1385 m. Krėvos dokumento. Raitelio pasirinkimą viešpataujančios dinastijos heraldikoje lėmė europinės riterių tradicijos įtaka, kurioje garbingas raito kario su ietimi ar kalaviju ir skydu motyvas buvo įprastas nuo seno. 
Istorija, papasakota heraldinių simbolių kalba
Tai, kad toks perėjimas prie Vyčio simbolizavo asmeninės ištikimybės ryšius su valdančia Algirdaičių linija, rodo Podolėje valdžiusių kunigaikščių Karijotaičių atvejis. Jų kaldintose monetose ir ankstyviausiame antspaude buvo vaizduojamas šv. Jurgis, o tai liudijo siekį formuoti atskirą dinastinę ženklų tradiciją. Tačiau Karijotaičių savarankiškumas ilgainiui buvo palaužtas ir jų ženklas keitėsi. Apie 1388 m. paskutinieji Karijotaičiai jau antspaudavo su „gediminaitišku“ Vyčio simboliu. Taip pat ir kadaise nuo sosto nuversto Jaunučio sūnus Mykolas Jaunutaitis ankstesnį antspaudą, kuriame vaizduotas liūtas, pakeitė Vyčiu. Kiek kitomis aplinkybėmis prie Vyčio perėjo
         
  Nuo šiol kiekvienas Lietuvos valdovas ir viešpataujančios giminės narys naudojo Vyčio herbą.  
         
Algirdaičių pusbrolis Vytautas. Jo tėvo Kęstučio antspaude buvo vaizduojamas pėstininkas su kalaviju ir skydu. Tačiau tremties Vokiečių ordino žemėse metu Vytautas, matyt, norėdamas pabrėžti pretenzijas į bent dalies Lietuvos valdymą, savo antspaude pėstininką pakeitė garbingesniu raiteliu. Nuo šiol kiekvienas Lietuvos valdovas ir viešpataujančios giminės narys naudojo Vyčio herbą. Geras tokios savimonės liudijimas yra 1442 m. Lenkijos karaliaus ir Jogailos vyriausiojo sūnaus Vladislovo (vėliau praminto Varniečiu) dokumentas, kuriuo pripažįsta trims broliams Čartoriskiams teisę naudotis kunigaikštišku antspaudu, vaizduojančiu ginkluotą raitelį. Tuo pačiu pripažįstama Čartoriskių giminystė su karališka Jogailaičių dinastija.    
Tiesa, valdovams Vyčio nepakako. Norėdami demonstruoti įgytą suverenią karaliaus ar didžiojo kunigaikščio padėtį, jie praplėtė savo ženklų sistemą. Jogailos herbe dinastinis Vytis papildomas raitelio skyde esančiu Dvigubu kryžiumi, o Vytauto herbe skyde atsiranda Stulpų (vėliau pavadintų „Gedimino ar Gediminaičių stulpais“) vaizdinys. XV amžiuje susiklostė ir Vyčio herbo spalvų tradicija: sidabrinis raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke.
     
  Nuo XV a. iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pabaigos XVIII a. Vytis buvo valstybės herbas. Pirmoje išsamioje Lietuvos istorijoje – plačiojoje Lietuvos metraščių redakcijoje (vad. Bychoveco kronikoje, XVI a. 3 dešimtm.) Vyčio herbo atsiradimas aiškinamas tokia legenda: „Narimantas, sėsdamas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, savo Kentauro herbą perleido savo broliams, o sau pasidarė herbą – raitelį su kalaviju. Tas herbas reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę.“  
     
Rimvydas Petrauskas
E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.